Šio maršruto veikėjos – kultūros paveldo apsaugos specialistė, istorikė Raimonda Rickevičienė ir amžininkė Joana Misiukevičienė.

Keliausime į vieną seniausių ir paslaptingiausių – Linkuvos dvarą, dabartiniame Šilainių mikrorajone, Kaune , 9-ojo Forto prieigose prie Vakarinio aplinkelio Via Baltika. Seniau dvaro žemės užėmė daugiau nei 600 hektarų.

„Pažiūrėkit, kokio storumo sienos, kontraforsas – autentiškas, matot, kaip durys giliai. Lietuvoje XVI-o amžiaus dvarų – vienetai,“– tikina istorikė R.Rickevičienė.

Tarpukariu, po žemės reformos, dvaras buvo išparceliuotas bežemiams ir Nepriklausomybės kovų savanoriams. 1927 metais dvaro centrą (46 ha) įsigijo Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas – Kauno Kunigų seminarijos profesorius, biblijos vertėjas, mėgęs staliaus darbus ir groti fleita.

Netoliese rūmų – išlikę 1936 -aisiais statytos Šv. Jono Krikštytojo koplyčios griuvėsiai. Išlikęs ir autorystės liudijimas –skulptorė Marijona Šmulkštytė – vienuolė kazimierietė sesuo Leonarda. Koplyčia buvo pastatyta Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 10 – mečiui, įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Išlikusi ir dar viena sesers Leonardos skulptūrinė kompozicija „Kristus Karalius“.

Sovietmečiu dvare buvo įkurtas kolūkis, rūmuose buvo apgyvendinta beveik 20 šeimų. Šiandien planuojama Linkuvos dvarą perimti Kauno miesto savivaldybės reikmėms.

„Kažkas buvo su mūsų galvom, – kodėl sovietmečiu kiaulides statė prie tvenkinių ar ežerų?“ – retoriškai klausia kultūros paveldo specialistė.

Dar apie seniausius mūrinius statinius. Iš Linkuvos dvaro su istorike R.Rickevičiene keliaujame į miesto centrą – Kauno miesto sodą, kuriame šimtmečiu vėliau, nei Linkuvos dvaras, buvo pastatyta mūrinė gynybinė miesto siena. Netoliese – dabartinėse Poškos ir Gruodžio gatvių kampe buvo pastatyti totorių vartai, ten buvo įsikūręs totorių priemiestis.

Jakaterinos II valdymo metu išėjo įsakymas, kuriuo Uždrausta laidoti žmonės bažnyčių šventoriuose tam, kad nekiltų epidemijos. Kaune tinkamiausia vieta kapinėms buvo už miesto sienos.

XIX a. viduryje, patvirtinus naują miesto planą-stačiatikių, katalikų, musulmonų kapai buvo numatyti perkelti į Dabartinį Ramybės parką.

„Laisvės alėjoje, kur dabar fontanas, einant link Kęstučio gatvės – buvo stačiatikių kapinės, jos taip pat iškeltos į Ramybės parką,“ – pasakoja istorikė.

XIX a. pradžioje miesto sienos gynybinio bokšte įkuriama mėsos krautuvė, o šalia bokšto atidaromas traktierius, į kurį, pasak istorikės, nebuvo leidžiamos moterys ir uniformuoti kareiviai.

Tarpukaryje miesto sodas tampa viena judriausių vietų. Čia rodomas kinas, vakarais grodavo gaisrininkų arba simfoninės muzikos orkestrai.

Sovietmečiu – po Kalantos susideginimo miesto sodo takeliai buvo sąmoningai keičiami – nugriautas netgi žymusis Tulpės fontanas.

Prie maršruto jungiasi amžininkė Joana Misiukevičienė. Jos tėvai dramos teatro aktoriai Valerija ir Stasys Ratkevičiai – Kauno lėlių teatro įkūrėjai. O jų butas buvo priešais miesto sodą, kur gyveno Joana su šeima.

R. Kalantos susideginimo vietoje, minint šio įvykio 30 metines, skulptorius R.Antinis sukūrė kompoziciją „Aukos laukas“. 19 metalinių riedulių simbolizuoja 19 Kalantos gyvenimo metų.