XX amžius – visoje Europoje vitražo atgimimo laikas. Keliavome į Čiurlionio dailės muziejaus fondus, kuriuose VDA dėstytojas, vitražo dailininkas Žydrūnas Mirinavičius nustebo: „o, čia tai lobynas... Tai chrestomatiniai luitiniai vitražai“.
Mus pasitiko Vaiva Mikelionytė – Čiurlionio dailės muziejaus fondų saugotoja, kuri parodė didžiules medines dėžes, kuriose laikomi išardyti vitražai.
Algimantas Stoškus ir Kazys Morkūnas – unikalaus luitinio vitražo klasikai. A. Stoškaus „Gyvenimo giesmė“ buvo vežama į Maskvą, į lietuviško vitražo parodą, kurioje buvo eksponuojami ne tik A. Stoškus, bet ir K. Morkūnas, A. Garbauskas, kiti stiklo menininkai.
Su luitiniu vitražu XX a. 4-5 deš. eksperimentavo ir Paryžiaus modernistai, vėliau šią technologiją perėmė čekai. Į Čekiją tuo metu važinėjo ir Stoškus.
„Tuometinėje Sovietų sąjungoje niekas nedirbo šia metodika kaip Stoškus ir Morkūnas, kurių mokytojas buvo Ušinskas. Latviai kažką darė, bet taip ir liko prie tradicinio plono stiklo“, – pasakojo Ž. Mirinavičius.
O pradžia buvo Kauno senamiestyje. Prie maršruto jungėsi Nacionalinio Čiurlionio dailės muziejaus menotyrininkė dr. Raimonda Norkutė.
A. Stoškaus, K. Morkūno, A.Garbausko vitražai.
Kitos nuorodos: