„Arūnai, noriu tave pavėžėti“, – paskambinusi išklojo uždususiam nuo skubėjimo Arūnui Valinskui laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė. „Kada?“ – tiek tepaklausė šios savaitės laidos herojus. „Interviu vyko tokiu pat lengvumu, kaip buvo sutartas. Kai toks eterio profesionalas įgyja amžiaus dovanoto lengvumo ir smagios autoironijos, tai tampa svajonių pašnekovu bet kuriam kalbintojui. Pokalbis su Arūnu nubangavo taip lengvai ir grakščiai, kad norisi antros ir trečios serijos, nors temos tikrai nenuslydo paviršiumi ar žinomais biografijos takeliais,“ – pasakoja N. Marčėnaitė.

TV laidų, įvairių netradicinių konkursų ir renginių vedėjas, prodiuseris bei iniciatorius, humoristas. Buvęs LR Seimo narys, Seimo pirmininkas ir Tautos prisikėlimo partijos įkūrėjas – taip Vikipedijoje pristatomas A. Valinskas pastebi, kad, be visų išvardintų ir neišvardintų laidų, pareigų ar laipsnių, vienas faktas laisvojoje enciklopedijoje nurodytas neteisingai. Jis niekada nėra buvęs grupės „Hiperbolė“ prodiuseriu, nors, prisipažįsta, labai mėgsta šią jaunystės laikų muzikos grupę. (Klaida Vikipedijoje jau ištaisyta, red. pastaba). Tarp mėgstamiausių veiklų Arūnas vardina grybavimą, žvejybą, medžioklę ir buriavimą, nors juokauja, kad kapitonu galįs pasijusti tuomet, kai junga laive mylima žmona, Inga Valinskienė.

Pilnas idėjų ir sumanymų Arūnas Valinskas juokauja negalįs nieko neveikti, netgi tuomet, kai žmona pasiūlo pasimėgauti pajūriu ir tiesiog pasivaikščioti, sako nemokąs be tikslo eiti pajūriu – pakrantėje būtinai pradeda ieškoti gintarų. Kad ir mažiausių suakmenėjusių sakų kruopelyčių, kurios kitiems beveik nepastebimos, tačiau visiškai pateisina patį pasivaikščiojimą.

Veisiejuose gimęs, Šilutėje vaikystę praleidęs, Arūnas, kiek save prisimena, nuolat atsidurdavo vaikiškų nuotykių epicentre. Nenustygstantis, smalsus vaikas prisimena dažnai užsidirbdavęs beržinės košės tiek nuo tėčio, tiek nuo mamos, tačiau sunkiai susirgęs penkerius metus praleido Nemenčinės respublikinėje vaikų ligoninėje, ten mokėsi iki aštuntos klasės. Prisimena, kaip kartais vilties netekę tėvai verkdavo atsisveikindami, nebūdami tikri, ar beras gyvą savo vaiką, kitąsyk atvažiavę aplankyti.

Sūnumi besirūpinanti šeima persikėlė į Vilnių. Pasveikęs A. Valinskas aštuntuosius mokslo metus pradėjo Baltupių 22 vidurinėje mokykloje, kurią baigęs pasirinko teisės studijas Vilniaus universitete. Čia, kaip sako Nomedos pašnekovas, jo laukė lemtinga pažintis su Inga. Iki šiol Vilniaus universiteto biblioteką prisimena kaip pačią mieliausią vietą Vilniuje. „Ne prisimenu, o negaliu pamiršti, – šmaikštauja Arūnas, – nors dar mielesnė vieta – mano miegamasis, kuris pandemijos metu tapo kone pagrindine darbo vieta“.

Kaip išgyventi sąstingio laiką ir kodėl reikia vertinti šį visiems sudėtingą pandeminį laikotarpį? Ką pašnekovas vadina „smiginio paradoksu“ ir kodėl A. Valinskas dar neapdovanotas Nobelio premija, sužinosite pažiūrėję Nomedos Marčėnaitės vedamą laidą „Kur važiuojam?“.

Ved. Nomeda Marčėnaitė