Dėl vyro diplomatinės tarnybos pastaruoju metu daug laiko praleidžianti Maskvoje, trumpam užsukusi į Vilnių, kino režisierė Giedrė Žickytė prisipažįsta, kad būtent čia yra ta vieta, kurią galėtų pavadinti sava. Aplink skambanti sava kalba, čia gyvenantys tėvai ir geriausi draugai, kepama skaniausia duona ir daroma kvapniausia kava. Čia prasidėjo jos kūrybinis kelias, sulaukęs žiūrovų ir kino kritikų pripažinimo, paženklintas gausybe tarptautinių įvertinimų ir apdovanojimų.

„Prisimenu ją kaip nedrąsią jauną menininkę nedideliame jaukiame Palangos klube pristatančią savo dokumentinį filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją, – sako laidos vedėja Nomeda Marčėnaitė. – Tąsyk sunerimau, kad įdomus, bet tylus jos pasakojimas gali būti neišgirstas ir spontaniškai iš žiūrovės tapau pristatymo moderatore. Tai buvo mūsų draugystės pradžia.“

Pirmasis savarankiškas jaunos režisierės darbas, dokumentinis filmas „Baras“ įvertintas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu kaip geriausias 2009 metų TV filmas, dalyvavo Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio konkursinėje programoje. Kiti Giedrės kūriniai – „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“, „Aš čia tik svečias“ sulaukė ne mažiau dėmesio bei įvertinimų. Naujausias darbas – filmas „Šuolis“ prestižiniame Varšuvos kino festivalyje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą ir toliau sėkmingai rodomas pasaulyje garsiausiuose kino festivaliuose.

Maskvoje gimusi, Palangoje, Kaune ir Vilniuje užaugusi Giedrė prisimena vaikystę kaip šviesiausią gyvenimo laiką. Patriotiškai nusiteikusių tėvų šeimoje augantis vaikas negalėdavo suprasti, kodėl tėvai atsisakydavo dalyvauti raudonomis vėliavomis papuoštuose paraduose ar masinėse eitynėse. Tik tautinio atgimimo metu, kai daugiatūkstantiniai mitingai nusidažė trispalvėmis, Giedrė tapo aktyvi masinių renginių dalyvė. Kaip prisipažįsta pati režisierė, ją iki šiol jaudina visaapimantis tautos ir asmenybės laisvės siekis, nuolat atispindintis kūryboje. „Visi mano filmai vienu ar kitu būdu yra apie laisvę, apie amžiną laisvės poreikį, todėl suprantami daugeliui žiūrovų įvairiose pasaulio šalyse“, – kalbėjo kino režisierė Giedrė Žickytė.

Vaikystėje būsimos režisierės nekankino klausimai, ką veikti ar kuo užsiimti. Judri, smalsi, vietoje nenustygstanti, prisimena pati sau sugalvodavusi daugybę žaidimų ar vaidinimų, kurdavo savo teatrą ir vaidindavo pačios kurtas pasakas su nebūtais draugais. Kokie draugai būdavo nuolatiniai Giedrės žaidimų palydovai? Kokiai garsiai dainininkei vaikystėje neleisdavo dainuoti Giedrė Žickytė? Koks žmogus lėmė pasirinkimą tarp dailės ir režisūros studijų? Atsakymus sužinosite pažiūrėję Nomedos Marčėnaitės vedamą laidą „Kur važiuojam?“. Pokalbių laida transliuojama kiekvieną antradienį portale LRT.lt. Laidų įrašus galima peržiūrėti LRT mediatekoje.