Dubajus, pastatytas tiesiog dykumoje, yra vienas karščiausių pasaulio miestų. Vasarą temperatūra čia gali pakilti net iki penkiasdešimties laipsnių. Liepą ar rugpjūtį gatvės ištuštėja – žmonės slepiasi nuo kaitros. Dubajuje žiema tiesiog neegzistuoja, taigi savaime suprantama, kad žiemos sportai, tokie kaip ledo ritulys ar slidinėjimas, čia nėra populiarūs. Ir daug kas nustemba išgirdę, kad vis daugiau vietos vaikų užsiima dailiuoju čiuožimu. Moksleiviai tiesiog plūsta į dvi mieste esančias ledo arenas, kur karštomis vasaromis maloniai vėsu. Čia treneriu dirba ir mūsų rubrikos „Savaitės Lietuvis“ herojus – daugkartinis Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionas Artūras Ganžela. Jo svajonė – dykumoje pastatytame mieste dar labiau išpopuliarinti dailųjį čiuožimą. Deja, per dvejus čia praleistus metus teko susitaikyti, kad lengva nebus. Artūrui vos 24 metai. Iš jų 21 jis stovi ant pačiūžų. Kai buvo vaikas, nė nenumanė, kaip toli jį nuves pomėgis čiuožti. Kad su pačiūžomis apkeliaus pusę pasaulio, gyvens Vokietijoje, o galiausiai – Dubajuje. Dubajų dailiojo čiuožimo miestu norintis paversti Artūras – atviras. Kartais dykumoje apima ilgesys. Ir nors Jungtiniuose Arabų Emyratuose jam sekasi puikiai, jį vis tiek traukia namai – Lietuvos gamta ir ten likę artimieji.

Kiekviename gerame Londono restorane rasite bent po vieną ten dirbantį lietuvį, todėl drąsiai prašykite rekomendacijų ir nuolaidų – juokiasi iš Utenos rajone esančio Radeikių kaimo kilęs Dainius Kazlauskas. Jis jau šešiolika metų gyvenimą kuria Didžiosios Britanijos sostinėje, pasinėręs į visuomeninio maitinimo sritį, vyras čia išbandė darbus viešbučiuose, baruose, naktiniuose klubuose, tačiau galiausiai apsistojo ties prabangiais restoranais. Kaip pats Dainius sako: „Londone perėjo labai sudėtingą, daug nervų kainavusią mokyklą. Tačiau dabar gali didžiuotis, kad išmoko visų savo amato subtilybių“. Savo karjerą pradėjęs nuo klientų aptarnavimo, dabar Dainius jau gali pasigirti vadovaujamomis pareigomis – šiuo metu jis – generalinio direktoriaus asistentas. Dainius juokiasi, kad į jo pareigas šiame didžiuliame restorane įeina absoliučiai viskas – nuo atsakomybės už kiekvieną darbuotoją iki teisingo svečių priėmimo ir išlydėjimo. Juk tokiose prestižinėse vietose svarbu kiekviena, net ir menkiausia smulkmena. To, kas dabar vyksta Londono restoranų versle, Dainius sako niekada negalėjęs įsivaizduoti. Pripratęs nuolat ieškoti naujų žmonių komandos pastiprinimui – dabar jis kasdien laiko suspaudęs kumščius, kad tik ko nereiktų atleisti.

Vos išėjusi iš namų Gaudrė su savo augintiniu jau gali žingsniuoti miško takeliais. „Atrodo paprastas dalykas, bet buvau to labai pasiilgusi, kai gamta taip arti ir gali ja džiaugtis“, – sako daugiau nei pusę savo gyvenimo užsienyje praleidusi mergina. Briuselis Belgijoje, Batas ir Londonas Jungtinėje Karalystėje, Lionas Prancūzijoje – visi šie miestai buvo tapę Gaudrės namais. Briuselyje Gaudrė baigė Europos mokyklą. Dauguma jos klasės draugų studijoms pasirinko Jungtinę Karalystę. Tą patį padarė ir ji. Architektūrą mergina studijavo septynerius metus. Per tą laiką spėjo pasimokyti ir Prancūzijoje, ir atlikti praktiką Lietuvoje. Tačiau dirbti visgi liko Jungtinėje Karalystėje. Nors užsienyje praleido penkiolika metų, nuo Lietuvos Gaudrė sako niekada nenutolusi. Briuselyje dainavo lietuvių chore, o studijų metais drauge su kitais lietuviais organizuodavo renginius ir kartu švęsdavo šventes. Tėvai visada tikėjosi, kad jau netrukus Gaudrė į Lietuvą grįš visam laikui, tačiau priimti galutinį sprendimą paskatino draugas. „Vieną dieną sako – važiuojam“, – dabar juokiasi Gaudrė. Namo ji išsiruošė pasaulį jau kaustant pandemijai, tačiau dar spėjo pakeliauti po Europą ir pagalvoti, ką norėtų veikti grįžusi čia. Ir prisiminė programą „Kurk Lietuvai“. Programoje „Kurk Lietuvai“ Gaudrė drauge su dar dviem kolegomis, kurie taip pat į tėvynę grįžo iš Londono dirba jau daugiau nei pusę metų.

Nors pavasario dar labai nedaug, Mantės mintys kasdien ten, kur šilčiau – Afrikoje. Tik į žemyno vakaruose įsikūrusią Nigeriją ją veda ne atostogų mintys. Bendrauti su vietiniais – kasdienė Mantės, Afrikos tyrimų ir konsultacijų centro arba trumpai „AfriKo“ įkūrėjos, darbo dalis. Mantė juokiasi, kad trumpai apibūdinti, ką tiksliai ji veikia sunku. Tačiau naudos iš to turi ne tik Nigerija, bet ir Lietuva. O visai neseniai, nedidelės vos penkių žmonių organizacijos darbą pastebėjo ir Europos Komisija. Nuo vos dešimties tūkstančių eurų per metus, „AfriKo“ finansavimas šoko iki milijono. Kasmet informacinių technologijų specialistų trūkumas Lietuvoje skaičiuojamas tūkstančiais. Tačiau Mantė pripažįsta, iš pradžių įtikinti kompanijas priimti praktikai ar samdyti tokius specialistus iš Nigerijos nebuvo paprasta. Tačiau iki to teko nueiti ilgą kelią. Kai baigusi politikos mokslus Mantė išvyko į Kopenhagą toliau gilintis į Afrikos subtilybes, artimieji tik kraipė galvas. „Tuo metu pasaulyje apie Afriką niekas daug nekalbėjo, o man tai atrodė neteisinga“, – dabar sako ne pelno siekiančios organizacijos įkūrėja.

Kanadoje, Toronto mieste gimęs, o vėliau su tėvais į Čikagą Jungtinėse Valstijose persikėlęs, ten subrendęs ir iki šiol gyvenantis medicinos mokslų daktaras Audrius Plioplys. Ten, už Atlanto, šis lietuvių kilmės vaikų neurologas ir neuromokslininkas žinomas ne tik dėl savo medicininių atradimų, bet ir dėl ryškaus indėlio į meno pasaulį. Todėl Audrius Plioplys visuomet pabrėžia, kad jo negalima pristatyti tik kaip mokslininko ar gydytojo, bet visada būtina pridėti ir tą faktą, kad jis menininkas. Unikalus pavyzdys, kaip vienas asmuo daugybę metų sugebėjo derinti dvi iš pažiūros visiškai skirtingas profesijas. Nors niekada negyveno Lietuvoje – Audrius Plioplys visą gyvenimą puikiai kalba lietuviškai. Mokslų daktaras prisimena, kad tėvai nuo mažų dienų jam kalė į galvą, kad vieną dieną visa šeima būtinai sugrįš gyventi atgal į savo šalį, todėl gimtąją kalbą mokėti privaloma. Jie tikėjosi, kad nuo sovietinės okupacijos Lietuva išsivaduos daug greičiau. Už savo mokslinius atradimus ne kartą apdovanotas, aukščiausius įvertinimus iš kolegų neurologų gavęs lietuvių kilmės amerikietis sako, kad daugiausiai jėgų atidavė gilindamasis į autizmo ir epilepsijos susirgimus, taip pat ne vienus karjeros metus paskyrė Alzheimerio ligai tyrinėti. Už viso gyvenimo medicinos pasiekimus ir už plačiai, po visą pasaulį keliaujantį jo autorinį meną – Audrių Plioplį skelbiame „Savaitės lietuviu“.