Švedija – atrodytų, netolimas užsienis: Vilnių nuo Stokholmo skiria vos pusantros valandos lėktuvu. Ir mes, ir jie esame prie tos pačios Baltijos jūros. Bet čia atsikrausčiusi, už švedo ištekėjusi ir vaikų susilaukusi Gabija stebisi, kaip stipriai skiriasi gyvenimas ten ir Lietuvoje. Ji niekada nesitikėjo, kad prisitaikyti prie skandinaviško gyvenimo būdo bus šitaip sunku.

Gabija save laiko meilės emigrante. Per vieną iš daugybės komandiruočių į Švediją ji susipažino su savo vyru Simonu. „Aš negalėčiau būti tik žmona“, – apie sunkiai priimtą sprendimą iš Lietuvos kraustytis į Švediją kalba Gabija. Kai Simonas pasiūlė apsigyventi kartu ir kurti šeimą, ji gerai suprato: jeigu atvyks neturėdama darbo, svečioje šalyje be vyro neturės nieko. Komunikacijos specialistė niekada neturėjo tikslo persikrausčius į Švediją tapti švede ir šokti tik pagal vyro dūdelę ir nenorėjo parodyti, kad dėl santykių galėtų daug paaukoti. Kuo ilgiau Gabija gyveno Švedijoje, tuo labiau stebėjosi, kokie uždari čia žmonės ir koks tas Stokholmas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo atviras visiems, yra šaltas. O kur dar atšiaurūs orai, kai ištisas savaites tiesiog neprašvinta.

Kai gimė vaikai, Gabija pamatė, kokia vis dėlto skirtinga yra vaikų auginimo kultūra Lietuvoje ir Švedijoje. Jos dukrų vaikystė mažai kuo primena tą, kurią Gabija patyrė, kai pati buvo vaikas. Gabija sako, kad socialinis gyvenimas Lietuvoje ir Švedijoje skiriasi kardinaliai. Aišku dabar, kai karantinas, dauguma susibūrimų tiesiog draudžiami, tačiau kiekvieną grįžimą namo ji prisimena su nostalgiją – kaip patį geriausią dalyką. Ir nors Stokholme sukūrė šeimą, rado įdomų darbą ir sutiko įdomių žmonių, ji jau dabar tikra, kad ten niekada nesijaus iki galo namuose.