Daiktų istorijos. Aukso vertės vilnos nauda, Liudvikos Didžiulienės-Žmonos gyvenimas ir irklavimas Lietuvoje

Avis ir jos vilna žmoniją lydi nuo Biblinių laikų. Juk ne veltui aukojamas nekaltas avinėlis. Vilną, kurią galima panaudoti rūbams, avalynei, natūraliems vaistams, kosmetikai gaminti, žmonės įsigudrino panaudoti net įsirengdami vilnonius namus bei pirtis. Vilna pritaikoma ne tik milinėms ar veltiniams, bet ir skulptūroms kurti. Beje, meistrė tvirtina, kad tai patvari, nei sniego nei lietaus nebijanti medžiaga.

XIX šimtmečio pabaigoje, kai raštingos ir išsilavinusios Lietuvos moterys rinkosi romantiškus slapyvardžius Šatrijos Ragana ar Lazdynų Pelėda, pirmoji Lietuvos publicistė Liudvika Didžiulienė pasirinko paprastą pseudonimą – Žmona. Visas šios moters gyvenimas buvo skirtas buičiai ir vaikams ir tik miego valandos pašvenčiamos rašymui. Kodėl šios šviesios moters, revoliucionieriaus V. M. Kapsuko uošvės, vardas yra mažai kam žinomas? Ir kodėl sykiu su vyru užauginę net 8 vaikus, jiedu ilsisi atskiruose kapuose?

Irklavimą vadinti sportu pradėjome dvidešimtajame šimtmetyje. Bet pats irklavimas egzistuoja nuo tada, kai žmogus pasigamino pirmąją valtį. Kaip į Lietuvą atkeliavo ši sporto šaka ir nuo kada regatose leista dalyvauti moterims? Kur buvo pirmasis irklavimo klubas Lietuvoje ir kodėl lietuviai yra vieni geriausių irkluotojų pasaulyje?

Ved. Saulius Pilinkus.