Kauno rajonas, Zapyškis. Šalia Nemuno, tarp žaliuojančių laukų vieniša Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlė visada traukia akį. Šiuo metu ją baigia apgaubti pastoliai, prasidėjo restauravimo darbai. Bažnytėlė statyta gotikos laikais. Fasadą puošia gotikinių plytų gausa, skaido aukštos nišos, cokolyje smailiaarkės, o vidurinėje dalyje bei frontone stačiakampės. Vėliau šventovė rekonstruota pagal baroko madą. Vienanarėje bažnyčioje presbiteriją nuo navos skiria pusapskritė arka. Virš pagrindinio įėjimo durų būta vargonų, tačiau dar I pasaulinio karo metais cinko ir medines dūdas išardė ir išgabeno vokiečiai. Iki II pasaulinio karo buvo išlikęs trijų medinių barokinių altorių ansamblis. Netrukus bažnytėlėje darbuosis sieninės tapybos restauratoriai. Žiemą archeologai aptiko vietos gyventojų palaidojimų. Vakarinėje pusėje ties pagrindiniu įėjimu aptikti pamatų likučiai. Šioje šventovės pusėje būta varpinės. Iki šių dienų fasade yra išlikę buvusio priestato angos su medinių perdangų sijų lizdais. Viena iš versijų - stiprus priestato pamatas sumūrytas, kadangi vietoje medinės varpinės buvo ketinta statinti mūrinę. Ketinama eksponuoti surastas varpinės grindis. Paskutiniai Zapyškio bažnyčios restauravimo darbai vyko XX a. šeštajame dešimtmety, prieš tai šventovė buvo nuniokota Nemuno ledonešių. Bažnyčią supanti teritorija buvo mažai tirta archeologų. Dabar Zapyškio bažnyčia stovi vieniša tarp pievų, anksčiau tai buvo miestelio centras. Archeologinių tyrimų plotas dar išsiplės. Kadangi numatyta atkurti 19a. buvusios turgaus aikštės ribas ir teritoriją pritaikyti kultūros renginiams. Kaip žinome, čia vyksta kasmetiniai Aitvarų ir Pažaislio muzikos festivaliai. Manoma, kad Zapyškio bažnyčią fundavo Naugarduko vaivada Povilas Sapiega. Tačiau archeologų aptikta dar XV a. pr. moneta vėl sugrąžina prie intriguojančios temos - ar Zapyškio bažnytėlė galėjo būti statyta dar Vytauto laikais? Klaipėda. Pačiame miesto centre - gynybinis įtvirtinimas, menantis dar Ordino laikus. Deja, pačios Mėmelio pilies nematome, tik ją supusių kur kas vėliau supiltų pylimų likučius su dalinai atkurtais vandens grioviais. Dar visai neseniai nei turistai, nei miestelėnai negalėjo įkelti kojos į laivų statykloms priklausiusią teritoriją. Tiesa, pati pilis iš Klaipėdos žemėlapio išnyko dar 19 a., kai miestelėnai išardė šimtmečiais stūksojusius bastijonus. Ordino laikų paveldas nesudomino ir Tarpukaryje. Sovietmečiu vadinamasis vokiškas paveldas buvo ideologiškai nepriimtinas. Vizija atkurti Klaipėdos pilį subrendo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Tačiau Klaipėdos pilies istorija visada masino tyrėjus. Archeologiniai tyrimai, vadovaujant Adolfui Tautavičiui, pradėti dar sovietmečiu, vėliau juos tęsė archeologas Vladas Žulkus. Iki šių dienų Klaipėdos pilies teritorijoje darbavosi ne viena karta archeologų. Dešimtmečius trukę tyrimai tapo Klaipėdos pilies atkūrimo vizijos pagrindu. Šiandien Klaipėdos pilies po žemės pylimu išlikusiose poternose įkurtos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus filialo - Pilies muziejaus - ekspozicijos, pasakojančios apie miesto ir pilies raidą. Svarstoma, kad galbūt pirmiausia vertėtų atkurti didįjį pilies bokštą.