Visoje Pietų Amerikoje Lietuvos ambasados nėra, tik vienintelis konsulatas. Bet Vilniuje yra neoficiali visų argentiniečių, brazilų, urugvajiečių, čiliečių ir kitų lotynų amerikiečių ambasada, veikianti vienos šeimos namuose. Dar nuo 1990-ųjų į savo namus lietuvių kilmės žmones paviešėti priima verslininkas Rytis Mėdžius.
R. Mėžius Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje mokėsi nuo 1992 iki 1995 metų. Vėliau tarp čia besimokančiųjų jis pagarsėjo kaip „lotynų apaštalas“.
„Kai aš ten mokiausi, mes labai su jais visais draugavome. Buvo visa grupė – argentiniečiai, urugvajiečiai, brazilai, mes gal pora lietuvių labai su jais susidraugavome. Tada, kai visi važiuodavo į Lietuvą, aišku, jie visi irgi gyveno neturtingai, reikėdavo kažkur apsistoti, todėl aš visus siųsdavau į Vilnių, pas savo brolį Vakarė. Tai būdavo labai aiškus kelias, kur apsistoti: „Rytis žino“, – pasakoja pašnekovas.
Beveik visi, kurie lankė Vasario 16-osios mokyklą, savo pirma užduotimi laikė apsilankymą Lietuvoje. Nors ir dažnai neturėdami pinigų, jie iš visų jėgų stengėsi pasiekti protėvių gimtinę, dažniausiai keliaudavo traukiniais.
„Atvažiuoji į gimnaziją – nors niekas nekalbėjo lietuviškai, bet visi jautėsi lietuviais, labai tai vertino, didžiavosi, tai būdavo siekiamybė pasiekti Lietuvą, savo protėvių žemę. Tai visi ir atvažiuodavo, Lietuvoje aplankydavo gimines. Būdavo ir kultūrinis šokas didelis tais laikais tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos. Bet, aišku, Vilnius visiems palikdavo įspūdį, čia visi labai smagiai praleisdavo laiką. Visi laimingi grįždavo“, – sako R. Mėdžius.
Nuo tada, kai 1997-aisiais jis pats grįžo gyventi į Lietuvą, lietuvių kilmės žmonės iš Pietų Amerikos buvo nuolatiniai svečiai Ryčio namuose. Jis skaičiuoja, kad tikriausiai per metus būdavo vos trys ar keturios savaitės, kad jo namuose nebūtų atvykėlių.
„Kažkaip jau visi žinojo, kad Krivių gatvėje – toks adresas, galima apsistoti. Kartais atvažiuodavo žmonės, kurių aš niekad nemačiau, – juokiasi pašnekovas. – Visai smagu buvo.“
Savo duris svetingai atveriantis Rytis pasakoja, kad šioje istorijoje yra dar vienas juokingas elementas – kai vedė ir apsigyveno su savo žmona, jai teko mokytis ispanų kalbos, kad susikalbėtų su į namus atvykstančiais svečiais.
„Ispanų kalba buvo pagrindinė namuose, nes visi jie dar lietuviškai nekalbėjo, paskui išmoko. (...) Žmona mane tokį paėmė, su visu komplektu pietų amerikiečių. Matyt, jai gal irgi smagu vis tiek. Smagi kompanija, su jais tikrai smagu bendrauti. Jie yra šilti, gyvybingi, energingi“, – sako pašnekovas.
Ryšio, kurį susikūrė su Pietų Amerikos lietuviais, Rytis neapleidžia iki šiol. Jis pabrėžia, kad kartos pasikeitė ir namuose svečių nebebūna, bet lietuvį visada džiugina užsukę draugų vaikai.
„Išliko labai geras santykis iš tų laikų. Mano nemažai geriausių draugų iš jaunystės yra pietų amerikiečiai“, – teigia pašnekovas.
Nemažai lietuvių kilmės pietų amerikiečių ne tik nori aplankyti protėvių žemę, bet ir lieka čia kurti gyvenimo. Rytis pažymi, kad jei anksčiau atkūrę lietuvišką pilietybę nemaža dalis vykdavo į Ispaniją, dabar ši tendencija pasikeitė.
„Į Ispaniją važiuodavo anksčiau, kai Ispanijoje dar buvo aukštesnis pragyvenimo lygis nei Lietuvoje. Dabar jau ekonomine prasme nelabai yra prasmės važiuoti į Ispaniją, nebent dėl kalbos“, – komentuoja pašnekovas.
Anot Ryčio, Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės – stiprios. Nesvarbu, kad ten dažnas lietuviškai jau nekalba, jie vis tiek jaučiasi lietuviais.
„Man atrodo, kad lietuvių ryšys su Lietuva – ypač svarbus, stiprus, yra siekiamybė atvažiuoti, grįžti. Iš kitos pusės, Pietų Amerika nėra saugi vieta gyventi, kad ir kaip viskas „faina“ ir gražu, geras oras ir gamta, bet saugumo prasme, tai ten nėra taip gerai.
Tarkime, išleisdami savo vaikus į Lietuvą, žmonės galvoja strategiškai, kad jų perspektyva būti Europoje žymiai didesnė, nei būti ten“, – aiškina pašnekovas.
Ryčio ir jo brolio dėka nemažai iš Pietų Amerikos atvykusių lietuvių kilmės žmonių įsitvirtino Lietuvoje. Kartais pas brolius jie praleisdavo ir metus.
„Jie tikrai neturėdavo pinigų, pažįstamų, už ko užsikabinti, tai jie apsistodavo ne savaitei, pas mus pragyvendavo ir pusmetį, metus, kol įsivažiuodavo. Tikrai ne vienas žmogus per mūsų abiejų namus įsitvirtino gyvenime, tai labai smagu“, – sako tautietis.
Visas pokalbis su R. Mėdžiumi – LRT TELEVIZIJOS laidos „Lietuvos kolumbai“ įraše.
