„Jei nemokėčiau kalbėti lietuviškai, išvis su močiute negalėčiau bendrauti“, – sako JK gimusi, nuo vaikystės lietuvišką darželį, o vėliau ir lituanistinę mokyklą lankiusi Gabija. Ji kartu su kitais lituanistinių mokyklų auklėtiniais apie savo patirtį mokantis lietuvių kalbos pasakojo Londone vykusiame Lituanistinio ugdymo forume. Jaunuoliai pripažino vaikystėje nesupratę, kodėl šeštadieniais turi lankyti dar vieną mokyklą, bet dabar džiaugiasi, kad gali susikalbėti lietuviškai.
„Sunkiausia pradėti“
Lituanistinės mokyklos Jungtinėje Karalystėje (JK) auklėtinė Beatričė į šią šalį persikėlė Lietuvoje pabaigusi pirmą klasę. Ji pasakojo, kad atvykus reikėjo pradėti kurti gyvenimą čia ir susitelkti į anglų kalbą, todėl lietuvių kalba atsidūrė antrame plane.
Visgi jau būdama paauglė Beatričė prisijungė prie Londono lietuvių debatų klubo, kuris padėjo jai prisiminti ir pagerinti lietuvių kalbą. Dabar Beatričė džiaugiasi, kad neapleido gimtosios kalbos.
„Geriau jaučiuosi, nes žinau, kad aš tokią sunkią kalbą toliau mokinuosi. (...) Lietuva – dalis tavęs, tai kalbos reikia. Kai pradedi matyti rezultatus, norisi daugiau bandyti. Sunkiausias dalykas yra tik pradėti“, – sekmadienį vykusiame Lituanistinio ugdymo forume sakė pašnekovė.
Paklausta, kaip pagerintų lituanistines mokyklas, ji pabrėžė, kad norėtų mokytis ne tik lietuvių kalbos, bet ir įgyti daugiau žinių. Be kita ko, Beatričė sako, kad jei JK mokykloje būtų galima rinktis lietuvių kalbą kaip vieną iš užsienio kalbų, ji mielai tą padarytų: „Jei būtų kalba mokykloje, padėtų jaustis kaip namuose.“
Siūlo įtraukti popamokinės veiklos
Kitas lituanistinės mokyklos ir Londono debatų klubo narys Adrijus gimė Lietuvoje, bet jam buvo vos keli mėnesiai, kai su šeima persikėlė į Londoną. Lietuviškoje veikloje jis sukosi visada – nuo bendruomenės renginių iki mokyklos, taip pat ir savanorystės, veiklos lietuviškose stovyklose. Anot pašnekovo, lituanistinė mokykla suteikia drąsos kalbėti lietuviškai ir padeda suprasti savo tapatybę.
„Kartais užmirši žodį ir sumažėja žodynas, bet turi drąsos, kad toliau kalbėtum. Nebijoti suklysti. (Svarbu – LRT.lt) dėl identiteto, istorinio supratimo, iš kur aš kilęs, tėvynės istorijos.
Jei ne mokykla, nežinočiau apie Saulės mūšį, Žalgirio mūšį ir taip toliau. Man jie padeda suprasti, iš kur aš kilęs. Be šeimos ir lietuvių kalbos aš nežinočiau apie Užgavėnės ir kitas tradicijas“, – mintimis dalijasi Adrijus.
Paklaustas, kaip norėtų patobulinti lituanistines mokyklas, jis pabrėžia, kad mokymo procese būtų galima pasitelkti daugiau technologijų. Vis dėlto kaip pagrindinį akcentą JK augęs lietuvis mini papildomus būrelius, kurie stiprintų vaikų tarpusavio bendravimą ir motyvaciją eiti į mokyklą savaitgalį.
„Kai aš buvau jaunesnis ir ėjau penkias dienas į anglišką mokyklą, mačiau, kad visi vaikai savaitgalį eina į kažkokius būrelius arba daro, ką nori, o man toliau šeštadienį reikia dirbti ir prarandu kažkiek laisvo laiko. Net būdavo piktumo, kodėl man reikia eiti, o kitiems ne.
Dabar, būdamas vyresnis, suprantu, kodėl tai buvo svarbu. Bet, manau, būreliai sukurtų tą bendruomenę, kur vaikai gali draugauti, tai duotų motyvacijos eiti į mokyklą. Noriu nenoriu – sėdėsiu pamokose, bet po to galėsiu su draugais žaisti krepšinį ar panašiai“, – svarsto moksleivis.
Anot jo, būtų galima organizuoti įvairius užsiėmimus: nuo sporto iki informatikos ar teatro, kur vaikai bendrautų ir taip tobulintų savo kalbėjimą.
„Būreliu ne tik skatiname lietuvių kalbos vartojimą, tikiuosi, tai padėtų sukurti vaikams įprotį tarpusavyje bendrauti lietuviškai“, – mintimis dalijasi Adrijus.
Kalba padeda išlaikyti ryšį su artimaisiais Lietuvoje
Dar viena lituanistinės mokyklos moksleivė Gabija gimė jau JK. Nuo mažens jos šeimoje buvo kalbama vien lietuviškai, ji lankė lietuvišką darželį, vėliau – ir lituanistinę mokyklą. Kaip sako pati Gabija, jai atrodė, kad kitaip ir būti negali.
„Galvojau, kad visi lietuviai eina į lietuvišką darželį, o ne anglišką. Tam darželyje išmokau ir kalbėti, rašyti ir paskiau į šeštadieninę mokyklą ėjau. Daug yra vaikų, kur tėvai lietuviai, o jie užauga neišmokę kalbos, kaip ir nutraukia lietuvių kalbą šeimoje“, – svarsto moksleivė.
Ji pažymi, kad jei nemokėtų lietuvių kalbos, neturėtų tokio ryšio ir su Lietuvoje likusiais giminaičiais. Pavyzdžiui, su angliškai nemokančia močiute.
„Jei nemokėčiau kalbėti lietuviškai, išvis su močiute negalėčiau bendrauti, būtų sunku viską versti. Net ir su tėvais būtų nelengva susišnekėti kasdien, nes jie taip gerai nekalba angliškai, tai nebūtų tokie artimi santykiai. Net nebūtų tikslo važiuoti į Lietuvą, o dabar mano vienos iš geriausių akimirkų buvo Lietuvoje arba su lietuviais“, – sako Gabija.
Moksleivė visiems svetur augantiems jaunuoliams palinkėtų netingėti mokytis lietuvių kalbos ir lankyti lituanistinės mokyklos.
„Nežinau nė vieno žmogaus, kuris sakytų, kad jiems nepadėjo lietuvių kalba. Ir tikrai ateityje jie dėkos tėvams ir sau, kad pradėjo ir netingėjo“, – mintimis dalijasi lietuvė.
Vaikystėje mokytis nenorėjo
JK gimęs Eridas taip pat nuo mažens su tėvais kalbėjo lietuviškai. Visgi pasiekus tam tikrą amžių, tėvai nusprendė, kad lietuvių kalbos žinias jam reikėtų pagerinti. Taip, būdamas 7-okas, Eridas pradėjo nuotoliu mokytis Šiaulių Santaros progimnazijoje. Jis pripažįsta – krūvis buvo didelis, nes teko atlikti užduotis ir šioje, ir angliškoje mokykloje.
„Po kelerių metų man atrodė, kad laiko visai niekam nebebuvo. Aš pradėjau nekęsti sėdėti su mama prie to kompiuterio valandų valandas, skaityti kažkokį sakinį“, – pripažįsta JK lietuvis.
Eridas siūlytų, kad užduotys moksleiviams būtų skirstomos atsižvelgiant į jų žinias ir lygį. Kalbėdamas apie galimus patobulinimus mokyklose, jis išskiria ir mokinių įtraukimą į ugdymo procesą, įsiklausimą į jų poreikius.
„Kai esi procesų dalyvis, tai tavo mintys išgirstos. Ir tau lengviau, ir tavo savijauta geresnė, kai tau ne per sunku“, – tikina Eridas.
Dabar pašnekovas džiaugiasi lietuvių kalbos žiniomis. Jo nuomone, jei nekalbėtų lietuviškai, negalėtų jaustis tikru lietuviu.
„Jei nemokėčiau, man į tėvynę nebūtų reikalo grįžti. (...) Aš nepažinočiau savo šeimos ir tradicijų, kultūros. Nebūčiau tikrai tas pats žmogus, koks dabar esu“, – sako JK gimęs lietuvis.
Išskiria tėvų indėlį, savo sričių profesionalų įtraukimą
Lituanistinio forumo metu vyko ir ekspertų diskusija apie lituanistinių mokyklų ateitį, kaip būtų galima jas dar labiau patobulinti ir pritraukti daugiau moksleivių.
Forume dalyvavusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) komunikacijos prorektorė Vilma Bijeikienė, kalbėdama, kaip dar būtų galima patobulinti lituanistines mokyklas, atkreipė dėmesį į vertės kūrimą. Pavyzdžiui, būtų galima organizuoti debatus tarp svetur ir Lietuvoje besimokančių moksleivių, taip pat pasitelkti mokslininkus, dėstytojus.
„Mokslininkai, profesoriai galėtų atvykti į lituanistines mokyklas JK ar kitose šalyse. Tiltų tiesimas, jungčių atradimas, kuris kurtų tolesnę vertę, būtų labai svarbus tolimesnis tikslas“, – sako V. Bijeikienė.
Londono Sičio profesionalų klubo vadovė Vilma Green atkreipia dėmesį ir į tėvų indėlio svarbą vaiko lietuvių kalbos mokymosi procese. Pasak jos, sunku tikėtis, kad vos vienos dienos lituanistinėje mokykloje per savaitę užteks gerai išmokti lietuvių kalbą.
„Reikia, kad vaikai kalbėtų lietuviškai kiek įmanoma daugiau, kad turėtų sąlyčio su kalba kuo daugiau“, – pažymi pašnekovė.
Kaip viena iš tėvų įtraukimo idėjų, anot jos, galėtų būti viena bendra skaitmeninė erdvė, kurioje tėvai galėtų pasiekti lietuvių kalbos mokymo ar skatinimo priemones. Pavyzdžiui, animaciją, knygas, kitus šaltinius. Kitas V. Green pasiūlymas orientuotas į mišrias šeimas.
„Žinau daug draugų šeimų, kur anglų kalba yra bendra kalba, bet yra dar dvi užsienio kalbos vaikui – lietuvių ir dar kokia nors. Pasidaro sudėtingesnė situacija. (...) Tai galbūt vaikai ir tėvai, kurie ne lietuviai, galėtų kartu mokytis bent pačioje pradžioje, kad jie galėtų kartu naujus žodžius kartoti namuose.
Kai lietuvių kalba nėra pagrindinė namuose, tada tie išmokti šeštadienį ar sekmadienį žodžiai labai greitai užsimiršta. Tai tikrai reikia daugiau atsakomybės tėvams“, – sako pašnekovė.
Kalbėdama kaip profesionalų klubo vadovė, ji atkreipia dėmesį į svarbą skatinti paauglių motyvaciją. V. Green manymu, būtų verta pagalvoti apie visame pasaulyje veikiančių lietuvių profesionalų klubų įtraukimą į lituanistinio ugdymo procesą.
„Galbūt būtų galima pasikviesti lietuvius profesionalus į lituanistines mokyklas, galbūt galima lituanistinių mokyklų paauglius pasikviesti į didžiausias pasaulio organizacijas, jiems parodyti, papasakoti lietuviškai, atverti kitokį žodyną.
Taip pat ir sukurti tinklą, ryšius, kad jie jaustų, jog per tą lietuvybę jie gali pasiekti, ateiti, pavyzdžiui, į „Google“, didžiausius bankus“, – komentuoja ji.
Sekmadienį Lietuvos ambasadoje Londone bei nuotoliu vykęs Lituanistinio ugdymo forumas buvo organizuojamas jau penktąjį kartą. Diskusijų dėmesio centre šiemet buvo lituanistinių mokyklų tvarumo užtikrinimas ir pokyčiai.
Pasaulyje iš viso suskaičiuojama 262 lituanistinės mokyklos. Jose mokosi apie 12,5 tūkst. mokinių, dirba apie 1,2 tūkst. mokytojų.
