„Buvo daug optimizmo, drąsos, patriotiškumo, jaudulio. Tai buvo istorinė galimybė, kurios lietuvių tauta nepraleido“, – lemtingą Kovo 11-ąją prieš 35 metus prisimena dabar Kanadoje gyvenantis lietuvis. Atkurta Lietuvos nepriklausomybė jam, kaip ir tūkstančiams kitų, atvėrė duris ateitį kurti svetur. Tačiau ir įsitvirtinę užsienyje, LRT.lt kalbinti pašnekovai tebebrangina gimtinę ir mini kiekvieną Lietuvai svarbią datą.
Prisimena sovietų gąsdinimus
Kanadoje gyvenanti, iš Kėdainių kilusi Asta Mott tą istorinę 1990-ųjų kovo 11-ąją buvo Vilniaus universiteto anglų kalbos studentė. Ji prisimena, kaip tądien blaškėsi tarp paskaitų senuosiuose universiteto rūmuose ir Aukščiausiosios Tarybos. Anot pašnekovės, visur buvo minios žmonių, o ji pati kalbėjosi tiek su draugais, tiek su atsitiktiniais praeiviais.
„Buvo daug šurmulio, pakylėtos nuotaikos, euforijos. Tą dieną buvo sunku patikėti, kad tai, apie kalbėjo Sąjūdis jau kelerius metus, pagaliau išsipildė. Taip pat buvo sunku įsivaizduoti, kaip atrodys nepriklausomybė, nepriklausoma Lietuva ir gyvenimas joje. Neturėjome su kuo palyginti, iki tol gyvenom diktatūroje.
Tuomet buvo sunku suvokti ir pajusti visą šio istorinio momento svorį ir prasmę. Visas suvokimas ir įvertinimas atėjo vėliau. Kaip ir baimės jausmas. Aš nejaučiau nė kiek baimės tada, tik džiugesį. Baimė po truputi augo vėliau, per ekonominę blokadą, Medininkų žudynes, per sausio įvykius“, – mintimis dalijasi A. Mott.
Pašnekovė sako iki šiol gerai prisimenanti iki ir po nepriklausomybės atkūrimo girdėtus sovietų gąsdinimus, taip pat ir tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo apsilankymą Vilniuje.
„Kaip mums aiškino, kad badu „dvėsim“, nieko be sovietų neturėsim, nei maisto, nei gamybos, nei literatūros, nei kultūros. Ir net krepšinio nebebus, nes Lietuvai atsiskyrus, krepšininkams nebus su kuo žaisti, palaikyti aukštą lygį. Dabar sau tyliai pakikenu, prisimindama visus tuos kliedesius“, – pasakoja A. Mott.
Nepajudinama vienybė
Tautietei iš tos Kovo 11-osios labiausiai įsiminė vienybės jausmas. Toks, kurį ypač sunku perteikti dabartiniame, kaip sako pašnekovė, poliarizuotame pasaulyje. A. Mott prisimena, kad anuomet Vilnių užplūdo daugybė užsienio žurnalistų. Kadangi buvo vertėjų trūkumas, jai pačiai teko karts nuo karto pavertėjauti.
Dabar Kanadoje gyvenanti lietuvė Kovo 11-ąją mini su Vankuverio lietuvių bendruomene. Ji pasakoja, kad šios dienos vakarą Vankuverio savivaldybės pastatas ir Burardo tiltas nušvinta Lietuvos vėliavos spalvomis.
„O man svarbiausia turbūt yra papasakoti sūnui, kas ta Kovo 11-oji ir kodėl ji man svarbi. Kad tokia maža šalis išdrįso svajoti apie nepriklausomybę ir sugriauti Sovietų Sąjungą, o po to sugebėjo tapti šiuolaikiška, demokratine valstybe ir dar per tokį trumpą laiką“, – pažymi A. Mott.
Lietuvai ir lietuviams Kovo 11-osios proga ji linki didžiuotis savo valstybe ir tuo, ką pasiekėme per trumpą laiką.
„Linkiu vienybės, tokios nepajudinamos, kokia ji buvo tada. Manau, kad Kovo 11-oji nebuvo kažkoks „istorinis netyčiukas“. Tai ir politikų, ir eilinių žmonių užsispyrimo, pasirinkimo ir atkaklumo rezultatas. Linkiu mums visiems tai prisiminti ir tuo didžiuotis“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Įstrigo vaizdai iš Aukščiausiosios Tarybos
Dar vienas Kanadoje gyvenantis lietuvis Linas Antanavičius tą lemtingą dieną buvo gimtajame Kaune, namuose. Tuomet 18-metis ruošėsi stojamiesiems egzaminams į Vilniaus universiteto teisės fakultetą.
„Nuotaika buvo pakili. Visuomenėje buvo tikimasi ir patriotiniuose sluoksniuose žinoma, kad tuometė Aukščiausioji Taryba skelbs nepriklausomybę. Lietuvos disidentai, Lietuvos laisvės lyga, „Jaunoji Lietuva“ kalbėjo apie nepriklausomybės atkūrimą mitinguose 1988 ir 1989 metais, kuriuose aktyviai dalyvavau. Paskelbus nepriklausomybę, buvo neramu dėl okupacinės kariuomenės, kuri tuo metu buvo Lietuvoje, galimų veiksmų“, – pasakoja pašnekovas.
Jam iš Kovo 11-osios labiausiai įsiminė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nariai, susikibę rankomis ir skanduojantys „Lietuva“ iškart po Nepriklausomybės akto paskelbimo.
„Jaučiausi puikiai, buvo daug optimizmo, drąsos, patriotiškumo, jaudulio. Tai buvo istorinė galimybė, kurios lietuvių tauta nepraleido. 1990 metais tuo patikėti nebuvo sunku dėl vykusio laisvėjimo proceso Lietuvoje, Rytų Europoje ir dėl Sovietų Sąjungos byrėjimo. Tuo būtų buvę sunkiau patikėti prieš 1987 metus, tačiau valstybės atkūrimu lietuviai tikėjo net sunkiausiais okupacijos metais“, – mintimis dalijasi L. Antanavičius.
Dabar Kanadoje įsikūręs pašnekovas vadovauja Britų Kolumbijos žygeiviams ir kiekvienais metais per Lietuvai svarbias datas – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją – organizuoja žygius, kurių metu kalnuose iškelia Lietuvos vėliavą.
„Linkiu džiaugtis mūsų laisve ir nepriklausomybe, Tegul Lietuva visada būna stipri, klestinti, saugi ir vieninga. Su Kovo 11-ąja, mieli lietuviai!“ – sveikina Kanadoje gyvenantis lietuvis.
Trispalvės lipdukas ant paso
Iš Kėdainių rajone esančio Akademijos miestelio kilusi Vilma Rautakorpi dabar gyvena Suomijoje, o Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną prieš 35-erius metus buvo 21-erių studentė, mokėsi Šiauliuose. Anot pašnekovės, po tiek metų Sovietų Sąjungoje turbūt kiekvieno lietuvio širdyje tądien dar buvo likusios baimės, o Lietuvos trispalvė ar Eurikos Masytės diena „Laisvė“ sukeldavo šiurpuliukus ir uždegdavo patriotizmu.
„Kadangi mano tėtis Algimantas Magyla buvo aktyvus „Sajūdžio“ dalyvis, tai stipresnius atkuriamos nepriklausomos Lietuvos vėjus jausdavau grįžusi į namus“, – tuometę atmosferą prisimena V. Rautakorpi.
Ji pripažįsta, kad išgirdus apie atkurtą nepriklausomybę, buvo sunku net suvokti, ką iš tiesų tai reiškia. Be to, šalyje tebebuvo Rusijos kariuomenė.
„Man atrodė viskas taip trapu. Bet buvo malonu matyti per televizorių Seimą bei jausti lietuvių tautos susitelkimą. Prisimenu, mano jaunesnysis brolis su draugu Sovietų Sąjungos laikais vis bandė klausytis „Amerikos balso“.
Juokinga, bet tą akimirką net pagalvojau, kad dabar galėsime klausytis tos stoties be trikdžių. Nors ir Lietuvos radijas be pertraukų transliavo neįtikėtinas naujienas. Ir radijo stočių ėmė atsirasti vis daugiau. Prisimenu, kad ant savo raudono paso iš karto užlipdžiau Lietuvos vėliavos lipduką“, – pasakoja lietuvė.
Prabėgus 35-eriems metams Kovo 11-ąją Suomijoje mininti V. Rautakorpi sako, kad suomiai dažnai stebisi, kaip lietuviai turi dvi Nepriklausomybės dienas. Pašnekovė jiems pabrėžia – abi datos vienodai svarbios. Ji taip pat pažymi, kad svarbu ne tik švęsti, bet nuolatos puoselėti lietuvybę.
„Kalbėti su vaikais lietuviškai, supažindinti su papročiais, mokėti Lietuvos himną, turėti Lietuvos vėliavą. Juk svečioje šalyje mes kiekvienas esame Lietuvos ambasadorius. Linkiu labai saugoti su didžiule drąsa ir patriotizmu atkurtą nepriklausomą Lietuvą.
Didžiuokimės savo šalimi ir prisidėkime prie jos klestėjimo! Ypatingai šiuo metu mums reikia susitelkimo ir vienybės bei budrumo, kad išsaugotume prie 35 m. atkurta nepriklausomybę“, – mintimis dalijasi V. Rautakorpi.
Užplūdęs pasididžiavimo jausmas
Istorinės dienos prisiminimai neišdilo ir Norvegijoje gyvenančio uteniškio Vytauto Juodkos atmintyje. Tuomet 19-metis jaunuolis studijavo Kaune, todėl žinią apie Nepriklausomybės atkūrimą išgirdo sklindant studentų bendrabutyje. Jis prisimena pakilią nuotaiką ir tikėjimą, kad viskas bus vis geriau.
„Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo galimybė jau kurį laiką tvyrojo aplinkoje, bet vis tiek ištiko staiga, buvo nelengva patikėti, bet tai sukėlė pasididžiavimo jausmą“, – sako pašnekovas.
Visgi jis pripažįsta, kad vėliau būta ir nerimo. Ypač dėl energijos žaliavų ir jų kainų. Netrukus, prisimena V. Juodka, nuogąstavimai išsipildė.
„Nuo balandžio prasidėjo energetinė blokada, bet mums, studentams, tai pasijautė tik dėl autobusų bilietų kainų. Taip pat kilo ir maisto produktų kainos, kurios viršūnę pasiekė 1991 m. sausį“, – prisimena tautietis.
Dabar Norvegijoje gyvenantis V. Juodka per Lietuvos valstybines šventes dalyvauja lietuvių bendruomenės organizuojamuose renginiuose, pats prisideda prie bėgimų ar slidžių žygių.
„Lietuvai ir lietuviams labiausiai norėčiau palinkėti vienybės, jos niekada nebus per daug“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
