Pernai į Lietuvą grįžo daugiau nei 14 tūkst. žmonių. Konkurencingas atlyginimas, kokybiškos medicinos paslaugos, geras susisiekimas – ne vienintelės priežastys, sugrąžinančios į Lietuvą. Vis dažniau apsisprendimą paskatina ne ekonominiai motyvai, o emociniai poreikiai, ypač artimųjų ilgesys, rašoma Tarptautinės migracijos organizacijos pranešime žiniasklaidai.
Kaip aiškina psichologas Mantas Jeršovas, migraciją žmogaus psichika supranta kaip stresą – keičiasi aplinka, darbas, kultūra, kalba, nutrūksta ryšiai. Mūsų psichika mėgsta stabilumą, todėl natūralu, kad migracija ir dideli pokyčiai veikia emocinę savijautą. Ką daryti, kad grįžimas būtų sėkmingas, o adaptacija – lengvesnė?
M. Jeršovas sako, kad stebuklingų patarimų, kaip palengvinti ar paspartinti integraciją, nėra. Tačiau kai kuriais atvejais padeda maži dalykai: svarbu pačiam save palaikyti ir nusiraminti (pvz., „Aš po truputį tvarkausi su šita nauja situacija“), prisiminti, dėl ko aš nusprendžiau grįžti („Aš grįžau, nes... ir po truputį pratinuosi“), padeda ir perspektyvos matymas („Dabar yra sunkesnis periodas, bet aš stengiuosi, kad būtų kitaip, ir po kurio laiko situacija keisis“).
„Svarbu kalbėtis, išsakyti artimiesiems, kokia yra situacija, nekaupti sunkumų savyje, tuomet mažėja įtampa“, – komentuoja Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) projekte „Renkuosi Lietuvą“ dirbantis psichologas.
Dažnai, ypač pirmaisiais mėnesiais, grįžusius žmones kamuoja abejonės, ar buvo priimtas teisingas sprendimas.
„Žmonės grįžta po 6, 10 ar 17 metų, palieka savo susikurtą gyvenimą svetur ir turi iš naujo įleisti šaknis Lietuvoje. Apibendrinus galima sakyti, kad grįžus prasideda „medaus mėnuo“: žmogus susitinka su draugais, šeimos nariais, yra džiaugsmo, daug veiksmo, tačiau vėliau ateina realybės jausmas.
Žmogus pamato, kad jam reikia kurti savo gyvenimą iš naujo gimtojoje šalyje, atnaujinti santykius, susirasti darbą, užmegzti ryšius su kitais ir pan. Tai sudėtingas laikotarpis“, – pažymi M. Jeršovas.
Anot psichologo, tuomet, kai gyvenime daug nepastovumo, daug pokyčių, svarbu turėti ką nors, kas išlieka stabilu. Kartais tą stabilumą žmogui gali suteikti psichologo konsultacijos. Jos vyksta kiekvieną savaitę tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje su tuo pačiu psichologu. Išgyvenant migracijos nestabilumą, tai gali būti savotišku inkaru, kuris laiko, kai gyvenimas banguoja.
Pasak M. Jeršovo, grįžimo priežastys gali būti įvairios, tačiau žmonės dažnai apie tokį sprendimą pradeda galvoti, kai paauga vaikai ir norima juos leisti į mokyklą Lietuvoje, kad jie girdėtų gimtąją kalbą, galėtų bendrauti su kitais šeimos nariais.
Kartais grįžti apsisprendžiama dėl senyvo amžiaus tėvų. Vis dažniau grįžtama ir nusprendus, kad taip geriau bus pačiam, pavyzdžiui, žmogus į užsienį išvyko vos baigęs mokyklą, ten įgijo išsilavinimą, kopė karjeros laiptais, sukaupė santaupų ir nusprendė, kad vis dėlto norėtų gyventi Lietuvoje.
Kaip pažymi specialistas, grįžtantiems emigrantams svarbi artimiausių žmonių ir visuomenės reakcija. Neretai aplinkiniai rūpinasi, daug klausinėja ir nerimauja, o tai pastiprina grįžtančiųjų abejonę, tad šiems tenka atlaikyti ne tik savo pačių, bet ir artimųjų nerimą. Visuomenės reakcija taip pat nėra vienoda.
„Formaliai deklaruojama, kad žmogus labai laukiamas, tu tik grįžk, tačiau grįžtantieji dažnai sako jaučiantys, kad turi pasiteisinti, kodėl grįžo. Visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad grįžtama tik todėl, kad kas nors nepavyko. Tačiau nemažai žmonių grįžta ir dėl to, kad pavyko užsienyje pasiekti tikslų, kad pasiilgo artimųjų, kalbos, gamtos ir jie nori gyventi Lietuvoje.
Suprantama, kad artimieji dažnai išgyvena, kaip seksis grįžusiems į Lietuvą emigrantams. Tačiau grįžusiems labiau padeda nuoširdus domėjimasis, kas juos paskatino grįžti, tikėjimas ir palaikymas nei nerimavimas dėl jų. Padėti gali kvietimas prisijungti prie kokios nors bendros veiklos (choras, sportas, būrelis), ką nors kartu nuveikti. O tada, kai norėsis klausti „Tai ko jūs grįžote?“, prisiminkime, kad dažniausiai žmonės grįžta, nes ilgisi. Paklauskite „Ko labiausiai pasiilgai?“ – šypsosi M. Jeršovas.
