Vienoje įsikūręs profesorius Eugenijus Kaniušas yra vienas iš bioninės rankos kūrėjų. Prieš daugiau nei dešimtmetį jis pakeitė niekada savo rankos nevaldžiusio paciento gyvenimą. Tai buvo pirmas toks atvejis pasaulyje. Šiandien profesorius iš Lietuvos toliau plečia mokslo ribas, siekia statyti tiltus tarp technikos ir medicinos. „Nėra kažkokios svajonės, kad sakyčiau, jog tik tada būsiu išsipildęs. Aš jau kasdien joje gyvenu“, – portalui LRT.lt sako E. Kaniušas.
Svarstė tarp technikos ir medicinos
Su profesoriumi E. Kaniušu susitinkame Vienos technikos universitete, Elektros inžinerijos ir informacinių technologijų fakultete. Prestižinė mokslo vieta įspūdinga ir savo dydžiu. Tenka kiek paklaidžioti, kol pagaliau atrandu kabinetą su lietuviška pavarde.
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius į Vieną atvykęs E. Kaniušas gimė ir augo Šiauliuose. Kiek prisimena, technika jį traukė nuo vaikystės, o viskas prasidėjo nuo konstravimo ir modeliavimo. Profesorius pats sukonstravo sau pirmą kompiuterį, su draugais programavo žaidimus.
„Pirmas iš mano kompiuterių turėjo funkciją, kad parodydavo telefono numerį žmogaus, kuris tau skambina. Čia buvo toks labai praktinis pritaikymas, kur galėjau ir tėvams parodyti: „Žiūrėkit, dabar žinot, kas mums skambina.“ Kai vaikas esi, ieškai pavyzdžių, ieškai, ką įmanoma padaryti“, – pasakoja pašnekovas.
Be kita ko, E. Kaniušas sako turėjęs gerus matematikos mokytojus, žinias šiose srityje gilinęs ir privačiai.
„Nors mama pinigų neturėjo, išsilavinimas jai būdavo aukščiausias dalykas. Ir kažkaip tie techniniai dalykai gerai sekėsi“, – prisimena profesorius.
Visgi greta jį domino ir medicina. Kurį laiką E. Kaniušas netgi dirbo vaistinėje. Atėjus metui rinktis studijas, jo galvoje buvo būtent šie du variantai – medicina arba technika. Galiausiai pasirinko pastarąją, nes į šią sritį jį priėmė be jokių egzaminų. E. Kaniušas baigė Kauno technologijos universiteto Šiaulių fakultetą.
„Po kelerių metų pagalvojau, kad noriu daug daugiau, nes mokslai labai gerai sekėsi. Kažkaip nebuvo to iššūkio, neužteko, kas buvo Lietuvoje siūloma. Galvojau važiuoti arba į Vokietiją, arba kažkur kitur“, – pasakoja jis.
Apie Vokietiją pašnekovas svarstė, mat mokykloje sustiprintai mokėsi vokiečių kalbos. Visgi visai netikėtai jo akiratyje atsidūrė kita vokiškai kalbanti šalis – Austrija.
„Vienos kelionės metu susitikau traukinyje austrę ir vokietę. Mes susipažinome, parodžiau Lietuvą, išsikalbėjome, kad norėčiau studijuoti užsienyje. Domėjausi, gal kažkokių galimybių yra, nes tuo metu nebuvo nei stipendijų, nei jokių „Erasmus“ programų. Nebuvo jokių oficialių tiltų, praktiškai jokių galimybių. Tada jos pasiūlė pateikti dokumentus į Vienos technikos universitetą. Pateikiau dokumentus ir priėmė“, – prisimena profesorius.
Sunki pradžia, bet didelis noras
Atvažiavęs į Vieną E. Kaniušas kuriam laikui apsistojo pas kelionėje sutiktus draugus. Kišenėje teturėjo 70 vokiškų markių. Ilgai pas bičiulius glaustis negalėjo, todėl skubėjo rasti darbą ir ieškoti bendrabučio.
„Taip pat atvažiavau su pilna kuprine sūrių, dešrų ir duonos. Jau trečią dieną pradėjau dirbti greituoju paštininku, vežiojau paštą dviračiu. Tai buvo kaip reikiant iššūkis ir buvo laikas, kad ir mažai valgyt turėjau“, – prisipažįsta Austrijoje įsitvirtinęs lietuvis.
Iššūkiu tapo ir vokiečių kalba, kurią pašnekovas iki tol manė mokėjęs gerai. E. Kaniušas juokiasi, kad kurį laiką sulaukdavo gimtakalbių komentarų, kad vokiškai jis kalba taip literatūriškai, lyg būtų iš 19 amžiaus.
„Kai išlipau iš traukinio, klausausi ir nieko nesuprantu, ką žmonės sako. Galvojau: 12 metų mokiausi vokiečių kalbos ir nieko nesuprantu. O pasirodo, čia dialektu žmonės šneka. Tai toks buvo pirmas įspūdis, kad ką čia mokykloje mokiausi. Dabar labai mėgstu dialektą, man jis kaip medus ant liežuvio“, – sako profesorius.
Nuo dėstytojo darbo iki tyrimų
Pašnekovas teigia niekada neplanavęs Vienoje pasilikti, tačiau galimybės radosi viena po kitos: nuo daktaro disertacijos, habilitacijos iki dėstytojo darbo ir tyrimų.
„Kažkaip viskas natūraliai klostėsi, be jokių įtampų. Manau, kad gyvenime dažnai reikia leisti būti tam atsitiktinumui. Užuot turėjus fiksuotus planus penkeriems ar dešimt metų į priekį, reikia džiaugtis šia diena ir leisti būti dinamiškam, lanksčiam, nes visko nesuplanuosi. Žinoma, reikia turėti kažkokią viziją, bet atsitiktinumas ir įdomios pažintys gali pakeisti gyvenimo kryptį“, – mintimis dalijasi E. Kaniušas.
Anot profesoriaus, akademinėje srityje jis niekada nejuto skeptiško požiūrio dėl to, kad yra užsienietis. Tai netrukdė siekti profesinių tikslų. E. Kaniušas pastebi, kad Vienos technikos universiteto Elektrotechnikos fakultete kaip tik dauguma profesorių yra užsieniečiai.
„Galbūt aš per optimistiškai mąstau, bet pajaučiau, kad iš tikrųjų yra svarbu, kas tu esi, kaip tu dirbi, kaip dėstai, koks tavo įdirbis, kokie įgūdžiai, kaip tu sugebi kitiems padėti. Darbas yra svarbiausia, tai yra kelias, kuris veda prie sėkmės. Taip pat reikia sudominti kitus, nes joks žmogus nedirbs tau šiaip sau, jei neturi įdomių temų, neturi įdirbio“, – mintimis dalijasi mokslininkas.
Šiuo metu E. Kaniušas ne tik dėsto, bet ir eina Biomedicinos inžinerijos akademinių reikalų dekano pareigas ir vadovauja Biomedicinos sensorikos ir terapijos tyrimų grupei. Jo kasdienybę, kaip pats apibūdina, sudaro trys kolonos: dėstytojavimas, administracinis darbas ir tyrimai. Atlikdamas tyrimus, lietuvis siekia sujungti du laukus – techniką ir mediciną.
„Mano vizija yra tiltų statymas tarp medicinos ir technikos. Reikia šnekėti dviem kalbomis. Kai pristatau medicininę techniką, dažnai sakau, kad jūs tapsite vertėjais, nes reikia mokėti ir medicininę kalbą, ir techninę kalbą“, – komentuoja profesorius.
Kuria „USB jungtį iš ausies į smegenis“
E. Kaniušo pasiekimus sunku nupasakoti trumpai. Jis yra vienas iš bioninės rankos kūrėjų, 2014-aisiais koordinavęs operaciją, per kurią lietuviui Martynui Giruliui vietoje neįgalios rankos buvo pritaikyta bioninė ranka. Be kita ko, profesorius dešimtmetį dirbo su miego apnėja, gilinosi į paciento fizinės būklės patikrinimą prieš operaciją.
„Čia tas pats kaip testuoti, ar atominė elektrinė yra stabili. Negaliu jos išjungti, įjungti, nes atominė elektrinė gali sprogti ir viskas. Bet ką aš galiu su atomine elektrine padaryti? Galiu ją truputį destabilizuoti. Duodu jai stimulą ir pasižiūriu, kaip greitai ji grįžta į savo darbinę padėtį.
Pereinant į žmogaus plotmę, aš tą darau su kvėpavimu. Žmogus turi sulaikyti kvėpavimą. Tada destabilizuojasi ta autonominė sistema ir aš pasižiūriu, kaip greitai vėl pradėjęs kvėpuoti žmogus grįžta į darbinį tašką. Jeigu tas grįžimas labai lėtas, jeigu tas kvėpavimo užlaikymas labai destabilizuoja sistemą, vadinasi, žmogus galbūt nėra pasiruošęs operacijai. Ji gali būti rizikinga, nes per operaciją žmogus praranda kraujo, patiria tam tikrų skausmo stimulų“, – aiškina profesorius.
Visgi jo pagrindinis projektas susijęs su ausies klajoklinio nervo stimuliatoriumi – neuromoduliacija. Tai technologija, pasitelkianti metodus, kuriais keičiama nervų sistemos veikla.
Pašnekovas sako, kad pastaruoju metu susidomėjimas šia tema išaugęs, daugėja norinčių prisidėti prie tyrimų.
„Kaip aš sakau, ausies klajoklinio nervo stimuliatorius – tai USB jungtis iš ausies tiesiai į smegenis. Aš bandau personalizuoti stimuliaciją. Dabartiniai stimuliatoriai stimuliuoja kaip su plaktuku. Nesvarbu, ar tu įkvepi, ar iškvepi, ar tu miegi, ar ne, ar esi vyras, ar moteris, ar sergi, ar ne. Mes bandome stimuliuoti, kai smegenys klausosi. Darėme tyrimus, kad pasižiūrėtume, kada iš tikrųjų ta informacija ateina į smegenis.
Sužadiname tą vadinamąją parasimpatinę sistemą, kuri atsakinga už regeneraciją, relaksaciją, žaizdų gijimą, kraujo perfuzijos pagerinimą, skausmo mažinimą. Yra daugybė sisteminių procesų, kurie yra stimuliuojami sensorine, ta vadinamąja aferentine klajoklinio nervo stimuliacija. Būna, kad įjungiam stimuliaciją – nykštys paraudonuoja. Išjungiam – pamėlynuoja. Kartais netgi labai tiesiogiai matosi, bet tik dirbant su tam tikrais pacientais“, – pasakoja mokslininkas.
Pasak E. Kaniušo, šis metodas gali padėti pacientams, sergantiems periferinių arterijų liga. Profesorius taip pat yra tyręs galimybę jį pritaikyti diabetinėms žaizdoms gydyti.
„Priešingai nei daugelis stimuliacijų, kur stimuliuoja tam tikrą organą, funkciją, raumenį, mes stimuliuojame smegenų veiklą. Nes tai yra sensorinis nervas, tai nėra motorinis nervas. Sensorinis nervas tik klausosi. Ir kai mes smegenis stimuliuojame, tai tas pats, lyg kažkas belstųsi į namo duris. Tada namas žino, ką daryti. Kai nėra to sensorinio signalo, dažnai nusireguliuoja smegenys ir taip atsiranda chroninių sutrikimų. Tai čia vienas iš modernių metodų chroniniams sutrikimams gydyti“, – pažymi pašnekovas.
Profesorius pabrėžia, kad jam nepaprastai svarbu, jog idėja ir tyrimai virstų realia pagalba žmogui. Kaip sako E. Kaniušas, tuomet pamatai, kad tavo darbas daro tiesioginį pokytį.
„Tai labai svarbus jausmas, nes investuoju daug laiko ir labai malonu, kai kartais gaunu grįžtamąjį ryšį iš žmogaus, kuriam padėjau. Kartais jie parašo tokių malonių laiškų ir pamatai, kiek pavyko nueiti nuo idėjos iki jos pritaikomumo. Jautiesi apdovanotas“, – komentuoja profesorius.
E. Kaniušui darbas kasdien teikia džiaugsmo. Bet nors jis visada turi viziją, kurią siekia įgyvendinti, svajonių dešimtmečiui į priekį nekuria.
„Geras jausmas gyventi šiandien, o ne rytoj. Nesu tas, kuris sakys, kad jeigu kažko už 10 metų nebus, tai sugrius pasaulis. Nėra kažkokios svajonės, kad sakyčiau, jog tik tada aš būsiu išsipildęs. Aš jau kasdien joje gyvenu“, – šypsosi pašnekovas.
Galvojo apie grįžimą, bet naudingesnis jaučiasi Vienoje
Nors jau daugiau nei tris dešimtmečius negyvena Lietuvoje, E. Kaniušas sako išlaikęs ryšius su gimtąja šalimi. Profesorius yra Lietuvos ir Austrijos draugijos viceprezidentas, noriai dalyvauja lietuviškuose renginiuose Vienoje, o Lietuvoje turi ne tik artimųjų, bet ir glaudžių profesinių saitų.
Jis pasakoja kurį laiką bendradarbiavęs su Palangos fiziologijos institutu, turintis artimą ryšį su Kauno technologijos universitetu ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. E. Kaniušas yra vykęs į Lietuvą ir dėstyti, kvietęs Lietuvos dėstytojus į Vieną, drauge vykdo studijas, organizuoja stažuotes.
„Kai grįžtu į Lietuvą, niekada nesijaučiu kaip svečias. Niekada nežiūrėjau į save kaip į emigrantą, neturiu su ta sąvoka santykio“, – pažymi pašnekovas.
Pasak profesoriaus, per tuos dešimtmečius nuo jo išvykimo Lietuvoje daug kas pasikeitė, atsirado nepalyginamai daugiau galimybių. Jis džiaugiasi ir lietuvių pasiekimais.
„Lietuvoje yra labai inovatyvių žmonių, ir labai darbščių, ir labai protingų. Priėjimas prie Europos rinkos, manau, daug ką davė ir yra sričių, kur Lietuva labai stipri, galbūt net stipresnė nei daugelis kitų Europos universitetų. Pavyzdžiui, lazerių technika“, – sako E. Kaniušas.
Jis prisipažįsta kurį laiką daug galvojęs apie grįžimą į Lietuvą. Visgi galiausiai sako supratęs, kad būdamas Lietuvoje jis nepastatytų tokių tiltų tarp abiejų šalių, kokius gali statyti dabar.
„Taip pat, manau, svarbu, kad žmogus realizuotų save. Galbūt aš realizuoju čia save geriau, negu realizuočiau Lietuvoje. Ir tas fizinis buvimas nėra iš tikrųjų toks svarbus šiais laikais, ne taip svarbu, kur tu esi. Kaip ir namų sąvoka. Namai ten, kur aš gerai jaučiuosi.
Aš gerai jaučiuosi ir Šiauliuose, kur dar butas yra. Gerai jaučiuosi Vilniuje, kur dabar mano sesuo gyvena. Ir Vienoje jaučiuosi gerai. Manau, kad aš naudingesnis Lietuvai čia būdamas“, – šypsosi profesorius.
