Tomo Snarskio ir jo žmonos Ievos patirtis emigracijoje kitokia nei daugelio. Nuo vaikystės Tomas norėjo mokytis muzikos, tačiau studijos Lietuvoje jam nepatiko, tad ilgai nedelsęs jis nusprendė, kad geriausia vieta šiam norui įgyvendinti – užsienis.
Gyveno pavojingame rajone
Tomas sako supratęs, kad išvažiavus reikia ne tik užsidirbti, bet ir sukaupti užtektinai santaupų, todėl kaip ir daugelis pradėjo nuo nekvalifikuotų darbų.
„Darbas buvo plastmasinių butelių pakavimo gamykloje. Aš buvau atmetęs tą pasiūlymą ir man antrą kartą perskambino, sako, tau nėra pasirinkimo. (...) Kai atvažiavau, buvo didelis namas, mūsų buvo 4 lietuviai. Gyvenimo sąlygos tikrai buvo geros. Aišku, gyvenome pačiame pavojingiausiame Šiaurės Airijos rajone. Viskas buvo aukščiausio lygio, tikrai visi buvome patenkinti“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ teigia lietuvis.
Darbo sąlygas Tomas prisimena su šypsena ir sako, kad jei užsienyje nori pasiekti karjeros aukštumų, svarbiausia rodyti iniciatyvą – darbdaviai tai visada pastebi ir įvertina. Tiesa, jis visai kitokios nuotaikos, kai kalba apie gyvenimą viename pavojingiausių Šiaurės Airijos rajonų.
„Nutikimų pilna buvo. Pavojingiausias – Bolikregis. Šiaurės Airijoje visi yra protestantai ir liepą degdavo jų laužai. Neva vyksta laimėjimas prieš Pietų Airiją, krikščionis. Vienais metais prie mūsų namo stovėjo policija. Jei kokie neramumai rajone, visąlaik atvažiuodavo policija“, – prisimena jis.
Nors šalia namų nuolat buvo neramumų, Tomui neteko pakliūti į nepatogias ar gąsdinančias situacijas, jis nuo pat pradžių buvo atsidavęs darbui. Po dvejų metų jis nusprendė, kad laikas padaryti tai, dėl ko čia atvažiavo.
Netrukus Tomas jau studijavo elektroninės muzikos gamybą ir prodiusavimą viename Londono universitete. Iš Šiaurės Airijos teko persikraustyti į Londoną. Čia jis netikėtai sutiko būsimą žmoną Ievą.
„Abu gyvenome Šilainiuose ir niekada nebuvome susitikę. Užtat susitikome toli“, – prisimena Tomas.
Kol Tomas siekė karjeros aukštumų, Ieva vasaromis mieliau rinkosi padirbėti Londone. Ilgiau čia pasilikti negalvojo, tačiau, kaip pati sako, likimas sudėliojo savaip.
„Mes su drauge prieš tai buvome vasarą išvažiavusios padirbėti. Labai sunkiai dirbome viešbutyje ir sakėme, kad daugiau niekada negrįšime ten. Bet baigėme ketvirtą kursą Lietuvoje ir sakome: ką čia dabar veiksime? Lietuvoje buvo mokslo kultas, tai reikia magistro studijų. (...) Susiradome, ko norime, ir studijavome dvejus metus. Pradėjome darbuotis ir pastrigome ilgesniam laikui“, – dėsto Ieva.
Nors santykiai klostėsi be didelių išbandymų, drauge apsigyventi Tomas ir Ieva neskubėjo. Buvo svari priežastis – tvirti moters įsitikinimai apie bendrą gyvenimą nesusituokus. Vis dėlto širdį aplankiusi meilė privertė juos sulaužyti.
„Sakau: kada mane vesi? Nesutriko, sako, greitai. Galvoju, gerai, turbūt rimta. Kitas gal būtų išsigandęs. Paskui susidėliojo, apsigyvenome, greitai piršlybos. O vestuvės dar po poros metų“, – pažinties pradžią prisimena Ieva.
Įkūrė verslą
Dar studijuodamas universitete Tomas nusprendė įkurti internetinę elektroninės muzikos parduotuvę.
„Man norėjosi kažko didesnio ir aš mačiau galimybę. Mačiau, kad galime padaryti tą parduotuvę. Kelnės buvo pilnos baimės. Kai pamatai, kad rinkoje yra 20 parduotuvių, konkurencija yra didelė. Sudėtinga gauti turinį iš muzikos tiekėjų, agentūrų. Buvo geras šuolis. Pradėjau 2010-aisiais, 2011-aisiais statėme pamatus, o paskui jau toliau. Atrodė, kad per metus pastatysime, bet iki to starto 3–4 metai“, – teigia Tomas.
Gimus pirmagimei, šeima turėjo apsispręsti, kaip gyventi toliau. Kadangi Tomas galėjo dirbti iš namų, jie priėmė nepopuliarų sprendimą: vyras lieka su vaiku namie, o žmona grįžta dirbti.
„Supratome, kad gali taip gyventi kurį laiką. Kai išėjau iš darbo, Tomas pasakė, kad visgi jis turi dirbti savo darbą, o moteris iki tam tikro amžiaus turi daryti savo darbą. Buvo gera patirtis, visai neišgąsdino“, – pasakoja Ieva.
Sėkmingo verslo vaisiais teko mėgautis neilgai. Jau netrukus šioje rinkoje viskas pradėjo keistis – sukurta kitų muzikos platformų, tad Tomui teko uždaryti šias duris. Tačiau šeima vis tiek reikėjo rūpintis. Pasak jo, verslas nebuvo sėkmingas ir teko imtis įvairių darbų.
„Gali ir picas išvežioti, dirbau ir senelių namuose, restorane. Imiesi visko, nes reikia pragyventi, nors tavo vizija gerokai didesnė. Man reikia gyventi, apmokėti sąskaitą už butą, vaikus“, – teigia buvęs emigrantas.
Vėl pradėti iš naujo Tomas ir Ieva niekada negalvojo, o dėl savo sprendimų sulaukdavo kreivų aplinkinių žvilgsnių.
„Mūsų gyvenime yra tokių sprendimų, kurie kitiems atrodo kosmonautiški. Tarkime, dėl vaikų neleidimo į mokyklą“, – tikina Ieva.
Grįžę į Lietuvą apsigyveno kaime
Šiandien netoli Šiaulių, Žuvininkų kaime, gyvenanti Snarskių šeima sako, kad gyventi didmiestyje net nesvarstė.
„Galvojau grįžti į Plungę, nes ten vasaromis užaugau, myliu tą miestą. Bet grįždami žiūrime, kad nėra ko išsinuomoti. (...) Atsikandome Londono, valstybės, pergrūstos žmonių. Norisi ramybės, pokyčių“, – dėsto Tomas.
Ką veikti grįžus į Lietuvą, ilgai galvoti nereikėjo. Tomas Ievai padėjo įkurti anglų kalbos mokyklą suaugusiesiems, o jo paties verslumas pravertė gimtojoje šalyje – vyras pasinėrė į reklamos verslą. Dar viena staigmena jų artimiesiems tapo netikėtas šeimos sprendimas. Kai pirmagimę Upę reikėjo leisti į mokyklą, tėvai pasielgė kitaip, nei įprasta.
„Gimė dukra, ji augo ir atėjo darželio laikas. Anglijoje net nebandėme jokių darželių. Lietuvoje nuėjome tris dienas, vaikas verkė, sirgo, aš susirgau. Supratome, kad mums netinka (...). Dabar Upė turėtų eiti į mokyklą, mes ją esame priregistravę, bet ugdome namie“, – aiškina Ieva.
Paklausti, ar nepasiilgsta emigracijos ir nesigaili grįžę, abu vienbalsiai tvirtina, kad išvažiuoti iš Lietuvos neketina.
„Norėjome, kad sprendimas būtų mūsų ir niekas jam nedarytų įtakos. Iki galo mes nežinojome, ką grįžę veiksime. Norėjome klausyti savo širdies“, – sako Ieva.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
