Rytų Londone esantis Bektonas kadaise buvo pramintas „Bektoniškėmis“, mat čia kūrėsi nemažai lietuvių. Šiame rajone tebėra lietuvybės salelė – prekybos centras, kuriame veikia ne vienas lietuviškas verslas, netoliese įsikūręs ir lietuviškas restoranas. Vis dėlto kalbinti pašnekovai sutinka, kad Bektonas nebėra išskirtinai lietuviškas rajonas. O gal niekada toks ir nebuvo?
Kelionė iš Londono centro iki 3 transporto zonoje esančio Bektono automobiliu trunka kiek daugiau nei pusvalandį, traukiniu – apie valandą, priklausomai nuo to, iš kurios Centrinio Londono vietos vyksite. Be to, rajonas įsikūręs vos už 10 min. kelio nuo Londono Sičio oro uosto.
Čia rasite lietuvišką restoraną „Bernelių užeiga“, lituanistinių mokyklėlių, o lietuviška Bektono širdis – „Lituanicos“ prekybos centras. Į jį įžengus išties akimirksniu pasijunti lyg būtum Lietuvoje – parduotuvėje skamba pranešimai lietuvių kalba, groja lietuviška muzika.
Pirmajame aukšte įsikūrusios maisto prekės ir gėlių kampelis, o pakilus į antrąjį veikia kavinė, juvelyrika, grožio salonas, knygynas ir buhalterinė teisinė įmonė. Visur čia ir dirba, ir lankosi daugybė lietuvių.
Nuo 2008-ųjų veikiantis lietuviškas knygynas
Užsukus į knygyną „Knygnešys“, iškart pasitinka ir lietuviškai sveikinasi jo savininkė Lina Garnytė. Šis 2007 m. įkurtas knygynas dabartinėse patalpose veikia nuo 2008 m. Jau tada pašnekovė prisimena radusi šiame rajone gausią lietuvių bendruomenę.
L. Garnytė knygų lietuviškam knygynui Londone užsako po keletą vienetų, o iš viso šiuo metu čia galima rasti 16 tūkst. skirtingų skaitinių. Be kita ko, čia tautiečiai turi galimybę ne tik knygų įsigyti, bet ir dalyvauti įvairiuose renginiuose.
„Vaikams rengiame edukacines pamokėles, nes aplink yra lituanistinės mokyklėlės, tai kalbame apie knygas. Vyko ir koncertas žvakių šviesoje, turėjome svečiuose policijos tyrėją, kalbėjome apie detektyvus knygose ir realybėje.
Čia nuolatos rengiami knygų pristatymai, turėjome nepaprastai daug svečių iš Lietuvos“, – portalui LRT.lt sako knygyno savininkė.
Ji vardija, kad savo knygas lietuviškame knygyne pristatė tokie žinomi žmonės kaip Nijolė Narmontaitė, Nomeda Marčėnaitė, Beata Nicholson, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Tapinas ir kiti.
„Tai yra knygynas-salonas. Pas mus nėra vietos vaikščioti tarp lentynų, nes visur knygos, bet yra staliukų, fotelių – atsisėsk, paskaityk. Kai atvyksta rašytojai, visada sakau – nebus taip, kad atsistosite ant scenos ir visi jūsų klausys. Tai bus salonas, kur atėjote pas draugus ir viskas bus arti.
Dėl to ir su žmonėmis, kurie ateina į knygyną, tas santykis kitoks. Jie neateina tiesiog nusipirkti knygos, jie ateina pas mane, į mano erdvę, tai yra asmeninės draugystės“, – tikina L. Garnytė.
Pašnekovė pripažįsta, kad išlaikyti lietuvišką knygyną nėra taip paprasta, bet veikiant lietuviškame prekybos centre, kuriame yra ir kitų paslaugų vietų, lengviau.
„Dėl to ir esam priklausomi vieni nuo kitų, nes yra maisto parduotuvė, juvelyrinė, grožio salonas, yra judesys. Būtų sunkiau atskirai dirbti“, – pažymi savininkė.
Tiesa, L. Garnytė sako jau kurį laiką pastebinti, kad nemažai tautiečių važiuoja gyventi atgal į Lietuvą, dėl besikeičiančių nuomos kainų ar gyvenimo aplinkybių keliasi ir į kitus miesto rajonus.
Atsidarė ir teisinių paslaugų įmonė
Čia pat, knygyno erdvėje, atskirtoje stiklinėje patalpoje, veikia ir buhalterinių teisinių paslaugų įmonė. Kaip pasakoja viena įmonės įkūrėjų Laura Nenartavičienė, Bektone savo paslaugas teikti pradėjo prieš metus, o šia veikla verčiasi nuo 2009-ųjų.
„Per 4–5 darbo mėnesius čia pasijuto, kad tikrai yra tokių paslaugų poreikis, žmonėms reikia pagalbos su tam tikrais dokumentais. Pagrindiniai klausimai susiję su skyrybomis, įgaliojimais, paveldėjimu, pensijomis. Sutikom mažą procentą žmonių, kurie nekalba angliškai, nors ir gyvena daug metų“, – sako pašnekovė.
Kita įmonės bendrakūrė Sandra Širvienė priduria, kad patalpas Bektone pasirinko būtent todėl, kad čia – lietuvių centras. Jų klientai – vietos ir aplinkinių rajonų lietuviai.
„Jausmas čia kaip Mažojoje Lietuvoje. Bendrauti visą dieną lietuviškai irgi buvo keista, nes pratusios angliškai, bet pripratom“, – pažymi pašnekovė.
Nors nei L. Nenartavičienė, nei S. Širvienė čia negyveno, apie Bektono lietuviškumą sako žinojusios seniai. Pačios atvykdavo čia ir į knygyną, ir į parduotuvę.
„Kadangi lietuviai atvažiuodavo vieni pas kitus, tai kur jų buvo daugiau, ten ir kurdavosi“, – apie Bektono populiarumą tarp lietuvių kalba L. Nenartavičienė.
„Bet dabar lietuviai išsibarstė. Šitas prekybos centras palaiko tą lietuviškumą – lietuviai atvažiuoja čia ir pavalgyti, ir apsipirkti, ir į kirpyklą, bet gyvena čia jau tikrai mažiau nei anksčiau“, – priduria S. Širvienė.
Anot jų, anksčiau rajonas buvo nuošalesnis, tačiau bėgant metams iš jo tapo patogu pasiekti centrą, nuomos ir parduodamų būstų kainos išaugo.
„Nemažai kam kainos tapo neįkandamos ir tada lietuviai ėmė keltis labiau į pietus nuo Bektono“, – pažymi S. Širvienė.
Tarp lietuvių populiarus grožio salonas
Čia dirbantys lietuviai – vieni kitus pažįsta ir tarpusavyje bendrauja, tad netrukus susipažįstu su grožio salone savo kosmetologijos kabinetą turinčia Aiva Ivanoviene.
Ji Anglijoje skaičiuoja 15 metų, o šiose patalpose dirba jau 9-erius. Anot pašnekovės, Bektoną pasirinko dėl gausios lietuvių bendruomenės.
„Atėjęs žmogus čia gali viską rasti. Ir kavos išgerti, ir apsipirkti, ir į knygyną nueiti, ir grožio paslaugas gauti: nuo kirpėjos, manikiūrininkės iki kosmetologės“, – vardija A. Ivanovienė.
Specialistė sako, kad didžiąją dalį jos klientų sudaro lietuviai, tačiau vis daugėja ir rumunų, ir ukrainiečių, ir britų.
„Kainos čia skiriasi nuo centro. Mūsų tautiečiai mėgsta kokybę, gerą aptarnavimą, gerus rezultatus. Stengiuosi neskriausti ir išlaikyti, kad moteris galėtų leisti sau ateiti per mėnesį kartą pasilepinti.
Procedūros įvairios: nuo paprasto masažo, drėkinimo iki injekcijų. Turime ir pačius naujausius aparatus“, – pasakoja kosmetologė.
Praminė Mažąja Lietuva
A. Ivanovienė sako, kad tuomet, kai prieš 9 metus pradėjo čia dirbti, dažnai girdėdavo „Mažosios Lietuvos“ ar „Bektono Lietuvėlės“ apibūdinimus.
„Kas anksčiau nebūdavo lankęsi, sakydavo, kad pasijuto lyg Lietuvoje, nes visi kalba lietuviškai, nereikia anglų kalbos. Vis dėlto, jei čia gyveni, reikia prisitaikyti prie angliškų taisyklių, bet pasiilgus Lietuvos tikrai galima čia ateiti ir pasijusti kaip Mažojoje Lietuvoje“, – šypsosi specialistė.
Kad Bektonas buvo pramintas Mažąja Lietuva pritaria ir grožio salone sutikta Kristina Kaminskienė. 14 metų čia gyvenanti pašnekovė džiaugiasi, kad rajone yra tiek lietuviškų vietų.
„Čia viskas vienoje vietoje: ir parduotuvė, ir salonas, ir knygynas. „Berneliuose“ su vyru esame metų klientai“, – šypsosi pašnekovė.
Ji pasakoja, kad šis rajonas pastatytas buvusio sąvartyno zonoje, tačiau miestui plečiantis, buvo sutvarkytas, jame statyti nauji namai. Lietuviai, anot K. Kaminskienės, kadaise čia aktyviai kūrėsi dėl tuo metu patrauklių nuomos kainų. Nemaža dalis spėjo įsigyti ir nuosavus būstus, kol tam buvo palankios sąlygos.
„Mes patenkinti, kad čia labai geras susisiekimas su Londono centru, yra kur pasistatyti automobilį. Bet kainos labai pasikeitė ir čia, ir apskritai Anglijoje. Dabar daug žmonių bando išsikraustyti dėl nesvietiškų kainų.
Už 3 kambarių namą nuoma mėnesiui gali atsieiti apie 2200–2400 svarų (apie 2500–2800 Eur). Dar pridėkime mokesčius“, – komentuoja K. Kaminskienė.
Ji pažymi turinti nemažai kaimynų lietuvių, tačiau patikina – yra ir moldavų, ir ukrainiečių.
Pačių sukurta legenda?
Vis dėlto beveik 25 metus Londone skaičiuojantis kunigas Petras Tverijonas skeptiškas dėl Bektonui prilipintos lietuviško rajono etiketės.
Pašnekovo teigimu, „Bektoniškių“ pavadinimas pradėjo skambėti maždaug apie 2007-uosius – po to, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir lietuviams atsirado galimybė laisvai keliauti ir dirbti be suvaržymų visoje Europoje. Anot P. Tverijono, tuo metu Bektone galėjo gyventi iki 8 tūkst. lietuvių.
Be šiame rajone veikiančio prekybos centro „Lituanica“ ir lietuviškos „Bernelių užeigos“, jis mini ir daugiau lietuviškų verslų.
„Iki šiol veikia nemažas skaičius kirpyklų, dar ir šiandien „Cribb and Sons“ laidojimo biure dirba lietuvė, kad lengviau būtų galima susikalbėti su gedinčiais klientais.
Buvo laikas, kai ant Bektono kalvos stulpų atsirado lietuviška trispalvė. Lietuviai statybininkai tuoj nudažydavo trispalvės spalvomis, jei anglai uždažydavo šv. Jurgio vėliavos spalvomis. Tik jau dabar nebevyksta šios „kovos“, – pasakoja kunigas.
Visgi, jo teigimu, Bektonas niekada nebuvo išskirtinai lietuviškas rajonas. Tai, kaip sako J. Tverijonas, veikiau pačių lietuvių susikurta legenda.
„Kad visur galėjai susikalbėti lietuviškai, tai jau tikrai legenda, na bet ir dabar nėra nuostabiausias dalykas sutikti lietuvį gatvėje“, – komentuoja pašnekovas.
Kunigas pasakoja, kad Bektonas, kaip ir kiti Rytų Londono rajonai, lietuvių emigracijos į JK piko metu buvo patrauklus dėl nuomos kainų ir gana naujų namų.
„Bektonas, nežiūrint arti esančio Sičio oro uosto ir jo keliamo triukšmo, buvo patrauklus, nes buvo beveik visas užstatytas naujais namais, taip pat dėl palyginti pigios gyvenamojo ploto nuomos ir netolimo atstumo statybininkams iki darbo. Anksčiau dažnai juokaudavau, kad Jėzus buvo stalius kaip ir eilinis Londono lietuvis“, – sako kunigas.
Jis paaiškina, kad lietuvių kraustymosi iš čia priežastys labai paprastos – išaugusios nuomos ir parduodamo būsto kainos. Pašnekovas pokyčius sieja su 2008-ųjų pasauline krize.
„Nuo tos krizės ligi šiol Didžioji Britanija nebeatsigauna. Nemažas skaičius turtingų žmonių iš viso pasaulio investavo į Londono nekilnojamąjį turtą, o lietuvių statybininkų ar kitų profesijų atlyginimai nekilo, tad norint pirkti savo būstą, teko rinktis tolimesnius rajonus už Londono.
Dėl ypač aukštų gyventi nuomos ir namų kainų lietuviai keliasi ir į Lietuvą, ir į kitas Anglijos dalis“, – aiškina kunigas.
