Apie Varėnos rajone esantį Pamerkių kaimą žino nedaugelis, čia dažniau užsuka gamtos mylėtojai, o ne ieškantieji namų. Šiame nedideliame kaime beveik kasdien vaikštinėja du džiazo muzikantai ir jų keturkojis Bopas. Tai Agnė ir Tadas Pasaravičiai, grįžę į tėvynę iš Danijos, prieš metus atsikraustę gyventi į gamtos apsuptyje esančią net 108 metus skaičiuojančią sodybą.
Apie Varėnos rajone esantį Pamerkių kaimą žino nedaugelis. Čia gyvena vos pusšimtis gyventojų, o į aplink plytinčią Dainavos girią ar pasigrožėti per Merkio upę einančiu pėsčiųjų taku dažniau užsuka gamtos mylėtojai, o ne ieškantieji čia namų. Tačiau Agnė nesigaili čia apsigyvenusi.
„Nemanau, kad kada nors gailėjomės grįžę į Lietuvą. Buvo sunkių momentų, ilgiau pagyvenus užsienyje, kad ir į gimtąjį kraštą grįžus, įvyksta kultūrinis šokas <...>. Bet abejonių nebuvo, o įsigijus šią sodybą ir pradėjus gyventi atrodo, kad tai vienas teisingiausių gyvenime priimtų sprendimų. Ši vieta patapo sielos namais“, – pasakoja pašnekovė.
Agnė su vyru Tadu išvyko svetur, nes vedė svajonės ir meilė džiazui, norėjo studijuoti prestižinėje Danijos karališkoje muzikos akademijoje. Olborgo mieste jie praleido šešerius metus. Čia, kaip Agnė sako, atrado tikrąjį pašaukimą ir tvirtai suprato norintys eiti muzikos keliu.
Vis dėlto, kad išgyventų Danijoje ir galėtų mėgautis garsiais aplodismentais, buvo laikas, kai abu turėjo nuleisti galvas ir pamynę įsitikinimus imtis nekvalifikuotų darbų.
„Reikėjo save išlaikyti su tokiais dieniniais darbeliais, pavyzdžiui, kino teatro valymu ankstyvais rytais. <...> Man gal sunkiau buvo negu Tadui, ilgai ieškojausi atsakymo, kodėl gi dirbti valytoja man taip sunku morališkai. Ne fiziškai, bet morališkai.
Ir atsekiau tokį momentą, <...> mokytojai ir dėstytojai man visada sakydavo: jei nesimokysite, užsibaigsite kasininkais arba valytojais. Ta nesėkmės asociacija manyje tikriausiai taip giliai gyveno, kad buvo labai sunku, kaskart eidama valyti jausdavausi tarsi nesėkminga. Net būdavo, tokių juokingų momentų, eini groti nuostabaus koncerto, o tada persirengusi keliauji į valymo darbus, tokia diena ir naktis“, – prisiminimais dalijasi Agnė.
Jau po kurio laiko studijos prestižinėje akademijoje davė saldžių vaisių, jiedu galėjo džiaugtis koncertais didelėse žiūrovų salėse. Vis dėlto, bėgant metams pajuto šeimos ir artimųjų ilgesį. Apie grįžimą pirmas prabilo vyras, nors Agnė svetimoje šalyje jautėsi įsitvirtinusi, nusprendė palaikyti sutuoktinio idėją.
„Jis norėjo Lietuvoje užsiimti įvairiausiomis sociokultūrinėmis veiklomis, kurias buvome pradėję Danijoje. Save įprasminti visuomenėje, su kuria turi glaudesnį ryšį, tikrai teikia daugiau laimės. Kai jis pradėjo apie tai šnekėti, neužtrukau labai ilgai sutikti, tai buvo mūsų šeimos kompromisas. <...> Jis dėl manęs dvejus metus ilgiau pasiliko Danijoje, todėl aš dėl jo išvažiavau kartu į Lietuvą“, – atskleidžia tautietė.
Agnė atvira: baimių, kad sava šalis nebepriims taip svetingai, buvo. Tačiau pripažįsta, kad kiekvienam menininkui kartais svarbu palikti komforto zoną, jog galėtų pasitikrinti profesinius gabumus bei įgūdžius.
„Tadas kilęs iš Alytaus, todėl visų pirma apsistojom ten, o su Alytumi nieko bendra neturiu – esu iš Telšių, žemaitė, tai nebuvo, kad jausčiausi tarsi namuose. Jaučiausi kaip grįžusi į nežinią – visas profesinis tinklas Danijoje, visi projektai, darbai ten, o Lietuvoje nieko“, – pirmas dienas sugrįžus į tėvynę prisimena ji.
Kadangi meniškoms sieloms viską mesti ir atversti naują lapą būtų buvę kiek per sunku, Tadas nusprendė įgyvendinti senokai brandintą idėją ir sujungti Danijoje ir Lietuvoje kuriančius džiazo muzikantus.
„Prieš grįžtant Tadas inicijavo didžiulį projektą „Džiazo karavanas“. Gavome finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos, iš viso Lietuvos regionuose surengėme 18 koncertų su skirtingais muzikiniais ansambliais ir mūsų kolegomis iš Danijos. Tokie projektai ir bendradarbiavimas užtikrino, kad draugystė, ryšiai, jie tikrai neišnyks“, – pasakoja Agnė.
Projektas „Džiazo karavanas“ tapo simboliniu atskaitos tašku, nuo kurio jiedu ir skaičiuoja laiką, kai grįžo namo. Be to, tapo aišku, kad nesvarbu, kur esi, muzika – universali kalba ir gali tapti tiltu, jungiančiu net tūkstančius kilometrų skiriančias šalis.
Todėl prieš kiek daugiau nei metus Agnė su vyru nusprendė, kad laikas persikraustyti ten, kur jau seniai šaukė jų širdys – į kaimą. „Mūsų ilgametė svajonė buvo gyventi gamtoje ir įsigyti sodybą, kurią galėtume atkurti. Tai atspindi mūsų, kaip žmonių, vertybes – tvarumą, meilę gamtai ir kūrybą“, – sako ji.
Ši sodyba skaičiuoja jau 108 metus, joje nerasite jokių miestui įprastų patogumų. Tačiau tai, kad čia dar labai daug ko trūksta, Agnės neišgąsdino, atvirkščiai – meniškos sielos moteris sako, jog tai prideda dar daugiau žavesio ir leidžia pasinerti į kūrybą.
„Mano didžiausias įkvėpimo šaltinis ir yra gamta, momentai, kuriuos patiriu gamtoje, – savistaba, mąstymas, kontempliacija. Numačiau, kad man tikrai labai tiks čia būti ir kurti, kadangi dar prieš apsigyvendama čia įkvėpimo sėmiausi iš elementų, kuriais dabar save apsupau.
Ir čia apsigyvenus viskas tik pasitvirtino. Ypač po koncertinių veiklų, daugiau keliaujant, kai grįžtu namo, po viso triukšmo. Išlipu iš automobilio, tyla, ir jaučiu, kaip visa mano nervų sistema atsipalaiduoja, tarsi šiltas dušas atpalaiduoja“, – džiaugiasi Agnė.
Dar vienas poros tikslas – naujam gyvenimui prikelti šią ilgus metus skaičiuojančią sodybą ir nedidelį kaimą paversti muzikantų kūrybine oaze, kur galėtų susijungti įvairią muziką mėgstantys žmonės.
Šiandien drauge su vyru Tadu laiką Pamerkiuose leidžianti Agnė sako išnaudojanti kiekvieną akimirką gamtoje. Kai nėra įkvėpimo kūrybai, ji eina pasimėgauti tyla prie Merkio upės, o prasidėjus įtemptam koncertų grafikui visa galva pasineria į kūrybą.
