Ką darai, daryk gerai – tokiais žodžiais vadovaujasi Miglė Petrauskaitė. Tą įrodo rezultatai – mergina ne tik aukščiausiais įvertinimais baigė besivystančių šalių ekonomikos magistrą viename geriausių pasaulyje Džordžtauno universitete, bet ir ką tik įgyvendino ilgametę karjeros svajonę – pakliuvo tarp 3 proc. geriausių ir šiuo metu dirba Ugandos vyriausybėje.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Tarp geriausių“ dalis. LRT.lt kalbinti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose studijuojantys lietuviai dalijasi savo sėkmės istorijomis, akademinių aukštumų kaina ir drąsiais ateities planais.
Rezultatus lėmė smalsumas ir disciplina
Miglė sako, kad nors vaikystėje enciklopedijų nevartė, smalsumas nuo pat mažumės ją skatino dalyvauti įvairiausiose veiklose. Ypač merginą traukė kūrybiškumo reikalaujančios veiklos.
„Kai buvau aštuonerių, net pradėjau rašyti knygas, kurti komiksus. Taip pat ilgą laiką lankiau šokius, keramiką, debatus, važiuodavau į kino stovyklas – mane visą laiką traukė kūrybiškumo reikalaujančios veiklos. Manau tai padėjo man augti tokiu gana įvairiapusišku žmogumi“, – svarsto pašnekovė.
Tiek visuose šiuose užsiėmimuose, tiek moksluose, Miglė pasakoja besivadovavusi tėčio dažnai kartotu pamokymu – tai, ką darai, daryk gerai. O prie to dar pridėjusi įgimtą smalsumą ir discipliną, nenuostabu, kad pradėjo gauti džiuginančius darbų rezultatus.
Rezultatai, pasak merginos, skatino svajoti plačiau, tad paskutinėse gimnazijos klasėse mergina jau buvo apsisprendusi – studijuoti vyks svetur.
„Norėjau į užsienį dėl pakankamai nuspėjamų priežasčių – universitetų reputacijos, žinomų dėstytojų, alumnų, studijų programų, darbo galimybių ir vietos. Pavyzdžiui, Džordžtauno universitetas, kuriame baigiau magistrą, yra pačioje Vašingtono širdyje, ten dėsto absoliutūs savo sričių ekspertai, politikos formuotojai, žmonės, kurie daugybę metų praleido didžiausiose tarptautinėse institucijose ir įmonėse. Universitetas turi galybę kontaktų su mieste veikiančiomis organizacijomis ir studentams dėl to atsiveria visiškai unikalios galimybės.
Ir, galiausiai, mane kaip smalsią paauglę visuomet lydėjo noras mesti sau iššūkį ir atsidurti tokioje situacijoje, kurioje būčiau priversta augti. Neišvengiamai gyvenime visi mokomės ir sukamės, bet man atrodo, kad universitetas užsienyje, visa tokia patirtis tikrai padeda subręsti ir išsiugdyti savo asmenybę“, – tikina Miglė.
Ieškojo dinamikos, iššūkių ir prasmės
Bakalauro studijuoti Miglė išvyko į vieną geriausių Europoje Edinburgo universitetą, o studijuoti pasirinko Tarptautinius santykius. Kaip pasakoja, tokį pasirinkimą paskatino meilė istorijai, literatūrai, filosofijai. „Kažkaip pamaniau, kad tai bus plati ir tinkama programa tokiam neapsisprendusiam žmogui kaip aš“, – juokiasi pašnekovė.
Ir iš tiesų, būtent šios plačios studijos padėjo tautietei surasti tą vienintelę ir tinkamiausią sau sritį, kuri atvedė ją net iki Ugandos.
„Besivystančių šalių ekonomika – sritis, kuri fokusuojasi į ekonominio augimo variklius besivystančiose šalyse, jų makroekonominę situaciją, fiskalinę politiką. Paprastai tariant, stengiamės atsakyti, kaip šalys gali tvariai ir sėkmingai augti ekonomine prasme“, – taip sritį, kurios mokėsi ir kurioje šiuo metu dirba nupasakoja Miglė.
O įkvėpimas domėtis tuo, anot jos, atėjo dėl labai konkrečių priežasčių.
„Pirma, dirbdama „Kurk Lietuvą“ aš supratau, kad norėdama tą daryti profesionaliai ir efektyviai, neapsieisiu be ekonomikos žinių bei duomenų analizės įgūdžių. Todėl nusprendžiau šias žinias gilinti.
Be to, labai norėjau dirbti dinamišką, iššūkių pilną, intelektualiai stimuliuojantį darbą. Ir man toks pasirodė darbas besivystančių šalių ekonominės plėtros srityje – tai atveria galimybę siekti karjeros tarptautinėse institucijose, įgauti realios gyvenimiškos patirties dirbant visiškai kitokiame kontekste, nei esi įpratęs, kaip, pavyzdžiui, Ugandoje. Ir, svarbiausia, šis darbas man yra prasmingas“, – pasakoja pašnekovė.
Žvėriška konkurencija
Gilinti šias žinias Miglė pasirinko Vašingtone, Džordžtauno universitete, kuris laikomas viena geriausių institucijų tarptautinių santykių studijoms pasaulyje. Nors, kaip pasakoja, ir nesitikėjo, kad pakliūti tarp geriausių bus lengva, kad stojimas pareikalaus tiek daug jėgų, mergina tikrai nenumanė.
Esė, rašiniai, motyvaciniai laiškai, vaizdo įrašų filmavimas, papildomi specializuoti egzaminai ir ekonomikos kursai – tai įveikti Miglė pasiryžo dar dirbdama ir visu etatu.
„Atsimenu, keldavausi paryčiais, kad prieš darbą pasidaryčiau ekonomiką, o po darbo arba per pietų pertraukas spręsčiau būsimo egzamino užduotis, pildyčiau paraiškas. Tai truko kokį pusmetį. O kur dar paraiškos stipendijoms gauti.
Be to, aš ten stojau iš karto po COVID-19 pandemijos. Tai reiškė, kad metus prieš tai stojančių buvo labai nedaug, o tie, kas įstojo, galėjo pasirinkti studijas metams atidėti. Todėl, kai aš stojau, ir vietų, ir stipendijų universitetuose buvo mažiau, konkurencija buvo žvėriška“, – prisimena lietuvė.
Paklausta, kaip jai pavyko nepasiduoti ir savo tikslą pasiekti, mergina tikina, kad racionaliai įvertinusi savo gebėjimus, ji patikėjo savo jėgomis. Be to, kaip pasakoja, visada jautė šeimos palaikymą. „Tėvai mane mokė dėti visas pastangas, bet neprisirišti prie rezultato, kreipti dėmesį į tai, ką galiu sukontroliuoti“, – tikina ji.
Pastangos atsipirko, nes Miglė ne tik įstojo, bet ir puikiais rezultatais magistro programą Džordžtauno universitetą pabaigė. Tai, anot merginos, atvėrė jai ne vieną galimybę, apie kurią iki tol galėjo tik pasvajoti. Viena tokių galimybių – darbas Ugandos vyriausybėje.
Prie gyvenimo Ugandoje dar neįprato
Miglė pasakoja, kad viena iš priežasčių, kodėl prieš kelis mėnesius atsidūrė Ugandoje, ir buvo tas noras patirti tikrą pasaulį, prisidėti prie realaus pokyčio.
Tokia galimybę jai suteikė laimėta programos „ODI Fellowship Scheme“ atranka. Programos metu akademiškai pažangūs ir karjerą pradedantys ekonomistai atrenkami dvejų metų misijoms besivystančiose šalyse Afrikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno salose. Iš atrinkto kandidatų sąrašo skirtingų šalių vadovybės prisijungti pakviečia tuos, kurių įgūdžiai ir patirtys yra būtent tokie, kokių tai šaliai tuo metu reikia labiausiai.
„Mane pakvietė Uganda. Aš žinojau, kad labai noriu važiuoti į subsacharinę Afriką, gilintis į tokias realias, apčiuopiamas problemas šalyje. Svajojau mažiau diskutuoti ideologiniais klausimais, o daugiau bandyti spręsti opias problemas būtent čia ir šiandien. Kiti kolegos išvyko į Siera Leonę, į Pakistaną, Kongą. Šiais metais į programą pateko gal tik 3 procentai kandidatų, 18 žmonių iš viso pasaulio“, – atskleidžia mergina.
Šiuo metu Ugandos sostinėje Kampaloje su vietinių ekonomistų komanda Miglė darbuojasi finansų ministerijoje, valdžios sektoriaus skolos tvarumo klausimais. Tautietės komanda yra atsakinga už tai, kad valstybė susirinktų pakankamai lėšų savo biudžetinių planų įgyvendinimui ir kad tai darytų nekeldama rizikos skolos tvarumui.
Nors šią galimybę tautietė vadina svajonės išsipildymu, neslepia, kad priprasti prie gyvenimo Ugandoje nėra taip paprasta.
„Labai įdomi patirtis, nes tik čia supratau, kokiame saugiame burbule aš užaugau, kokia Lietuva yra saugi šalis, koks Vilnius nuostabus ir saugus miestas. Ugandoje vienas pirmųjų dalykų, kuris krenta į akis – net vizualiai matomas nesaugumas.
Pavyzdžiui, visi pastatai čia yra aptverti storomis betoninėmis tvoromis su spygliuota viela, prie kiekvieno pastato stovi apsaugininkas su kalašnikovu. Man prie ginklų buvo taip sunku priprasti, nes net JAV, kuri šiaip jau yra gana ginkluota šalis statistiškai, ginklų nelabai matydavosi, o Ugandoje jie matomi absoliučiai visur. Su ištrauktais ginklais vaikšto net ir vyresni paaugliai“, – pasakoja Miglė.
Kitas dalykas, kuris šioje tolimoje šalyje vis dar stebina lietuvę – labai mažas darbo našumas. Anot pašnekovės, ją kartais net prajuokina, kokių darbo vietų čia yra.
„Bet kur, kur nueini, – į restoraną, kavinę, parduotuvę – yra tiek daug darbuotojų, kurie tikrai nelabai ką veikia. Pavyzdžiui, parduotuvėje perkant vaisius, yra atskiras žmogus, kuris tuos vaisius pasveria, ir dar vienas, kurio esminis darbas – užklijuoti lipduką su barkodu ant maišelio“, – tikina mergina.
Nors adaptacija, panašu, lengva nebus, Miglė jau dabar džiaugiasi galimybe augti ir tobulėti kaip žmogui. „Kaip žmogui, kuris labai mėgsta kontroliuoti situaciją, man čia bus labai naudinga patirtis“, – sako ji.
„Svajoti reikia atsargiai“
Nors kelerius metus dar tikrai praleis Ugandoje, Miglė net neabejoja, kad susikrovusi solidų žinių ir patirties bagažą, sugrįš su juo į Lietuvą.
„Ateitį visų pirma siečiau su Lietuva. Labai norėčiau pradėti čia kažką savo, nes Lietuvoje nėra tiek daug organizacijų, kurios dirba konkrečiai su Afrika, su Afrikos rinka, tai būtų smagu tą sritį plėsti prisidedant savo žiniomis. Bet nereikia prisišnekėti, nes kol aš planuoju, Dievas juokiasi“, – dalijasi pašnekovė.
Ji priduria, kad šiuo metu visas jos dėmesys skirtas būtent darbui Ugandoje, nes būtent dėl tokios galimybės taip ilgai ir taip sunkiai dirbo.
„Ilgai nerimavau, nes norėjau dirbti ekonomiste besivystančiose šalyse, bet visai neturėjau tikros patirties ten, o tik labai paviršutinišką, akademinį suvokimą, kaip viskas veikia. Ir tikrai su baltu pavydu klausydavausi, kaip kolegos dalydavosi savo darbo patirtimis Nepale, Zanzibare, galvodavau, kaip ir man užsitarnauti tokią galimybę, kaip ir man ten patekti.
Ir štai, pavyko sujungti abi svajones į vieną – dirbti ekonomiste ir tai daryti besivystančioje šalyje. Kartais man vis dar reikia sau įžnybti ir priminti, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi“, – džiaugiasi Miglė.
