Nors Norvegijoje žiemos ilgos ir tamsios, parfumerės, bitininkės, sodininkės ir retų augalų rūšių kolekcionierės Rasos Gundersen kasdienybėje netrūksta nei spalvų, nei kvapų. Jos rankose gražiausi žiedai virsta natūraliais ekstraktais, o šie – subtiliais kvepalais. Lietuvės kurti aromatai hipnotizuoja meno parodų lankytojus, spektaklių žiūrovus, kvapus Rasa kuria ir SPA erdvėms. Išskirtiniame interviu LRT.lt portalui – apie jos veiklą, pasiekimus ir gyvenimą Osle.
Su Rasa vėsią, tamsią lapkričio popietę susitinkame Oslo centre esančioje jos prekių ženklo studijoje. Už lango tvyranti žvarba pasimiršta vos įžengus vidun, kur skleidžiasi Rasos kurtų aromatų galia. Atidėjusi į šalį kvepalų formules, pašnekovė paruošia arbatos ir pradedame pokalbį.
Kvapai traukė nuo vaikystės
17 metų Osle gyvenanti Rasa parfumerijos mokėsi Londone, Graso parfumerijos institute, taip pat Paryžiuje, Versalyje. Greta nuosavo prekių ženklo, lietuvė veda ir kursus apie parfumeriją, komponavimą, imunitetą.
Pašnekovė sako, kad trauką kvapams juto nuo vaikystės. Ji augo kontrastingoje aplinkoje: vienomis dienomis nemažai tekdavo pabuvoti sterilumu alsuojančiose operacinėse, mat Rasos tėtis – veterinaras, o mama – stomatologė chirurgė, kitomis pašnekovė sukdavosi tarp gėlių, kurias augindavo jos močiutė. Rasa svarsto, kad būtent tokia kontrastinga aplinka prisidėjo prie jos uoslės išlavinimo.
„Aš auginu augalus, juos distiliuoju nuo vaikystės, nuo ankstyvo amžiaus. Ko gero, būtent močiutei būčiau dėkinga už tai“, – sako pašnekovė.
Visgi Rasa ne iš karto pasuko parfumerės keliu. Po mokyklos ji baigė sveikatos ugdymo studijas, mokėsi anglų filologijos, Londone gilinosi į ekologiją.
Pašnekovė pripažįsta save laikanti kosmopolite, nuo jaunystės troškusi išbandymų jautė, jog gyvenimą kurs ne Lietuvoje. „Aš norėjau sunkios šalies savo potekstėje, norėjau išbandymo dėl naujos kalbos“, – pasakoja parfumerė.
Pradėjo nuo darbo darželyje
Sunkia šalimi Rasai tapo atšiaurioji Norvegija. Apie šį kraštą niekada nesvajojusi lietuvė čia persikėlė po pažinties su savo vyru. Iki tol visas jos gyvenimas sukosi Vilniuje, kur Rasa dirbo reklamos agentūroje.
„Su vyru susipažinome Lietuvoje. Jis yra architektas, bendradarbiavo su Algirdu Kaušpėdu ir mes Kaušpėdą vadiname savo piršliu. Iš pradžių buvome draugai. Jis atvažiavo, mane aplankė dar kartą Lietuvoje, tėvai buvo griežtai nusiteikę“, – prisimena pašnekovė.
Rasa pažymi, kad dabar Oslas – tarptautinis miestas, kuriame nesunkiai gali susikalbėti angliškai. Tačiau anuomet, prieš 17 metų, ją ištiko šokas, mat situacija buvo visai kitokia. Lietuvė iškart suprato, kad privalo kuo greičiau išmokti norvegiškai.
„Jei tu nori gyventi toje šalyje, tu turi mokėti kalbą. Ir ypač jeigu tu nori būti savo srities ekspertas, turi mokėti kalbą labai gerai. Galvojau, jei visgi nuspręsiu Norvegijoje nepasilikti, tai priežastis bus ta, jog tikrai neišmoksiu norvegų kalbos, nes ji man skambėjo kaip paukščių čiulbėjimas“, – juokiasi Rasa.
Pirmuosius žingsnius Norvegijoje lietuvė žengė įsidarbinusi darželio auklėtoja. Čia bendraudama su vaikais bei skaitydama jiems knygas po truputį išmoko norvegų kalbą.
Gamina natūralius kvepalus
Visgi net ir dirbant su tuo nesusijusi darbą, Rasos kasdienybėje visada skleidėsi ir kvapų magija. Kaip pažymi parfumerė, atidaryti nuosavą studiją bei kurti kvepalus galiausiai paskatino jos kvapų pasaulį pažinę ir pamilę draugai.
„Pradėjau kurti pirmuosius kvapus kaip piešinius, kūrinius ir dalinti mažais kiekiais – ar vonios aliejų, ar kvapą. Žmonės tiesiog atsimindavo tuos kvapus ir man būdavo taip nuostabu, kad jie prisimena mano kvepalų pavadinimus. Pamačiau, kad jie supranta, ką aš noriu pasakyti kvapais, ir aš dažnai sakau, kad rašau kvapais.
Dedu daug poteksčių, daug simbolikos, daug energijos į tą formulę. Jie tai pajuto ir tai tapo tarsi mūsų kalba. Taip didėjo ratas žmonių, kurie nori tai pirkti ir kurie tai vertina“, – pasakoja Rasa.
Taip 2006 metais lietuvė sukūrė savo prekių ženklą „NATURALES“. Čia galima rasti ne tik kvepalų, bet ir natūralios kosmetikos gaminių, bičių produktų, eterinių aliejų, natūralių žvakių.
„Mes gyvename Gretos Tunberg laikais, kur tikrai kiekvienas turėtų pasodinti medį, bet mes teršiame aplinką. (...) Skaudu, kad žmonės pasineria į vienkartinio naudojimo maniją.
Suvartoji kažką, kas čia ir dabar kainavo pigiai, bet kiek tai kainavo gamtai. Kur yra vertė? Aš tikrai tikiu, kad pasaulis nėra toks plastikinis, dėl to ir kuriu natūralius produktus ir noriu įkvėpti žmones“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Dalį savo naudojamų ekstraktų ar medžiagų natūraliai kosmetikai Rasa išgauna pati. Ji augina bites, o savo namuose puoselėja sodą, kuriame auga įvairių rūšių, neretai ir itin reti augalai. Pašnekovė pabrėžia – sodininkystės ir kvapų tiesiog neįmanoma atsieti.
„Čia žiema tikrai ilgesnė nei Lietuvoje, bet vasarą viskas nuostabiai žydi ir augalai išlieka ilgai švieži todėl, kad šaltos naktys, taigi prasitęsia jų biologinis laikas. Aš labai daug energijos įdėjau norėdama atrasti istorinius rožių tipus, kurie yra beveik išnykę, bet ypač tuos, kurie yra atsparūs ekstremaliam šalčiui. Juos puoselėti, juos distiliuoti.
Noriu turėti tas augalų rūšis, kurios yra labai vertingos parfumerijoje ir gali išnykti. Pavyzdžiui, jei buvo sodinamos aštuntajame dešimtmetyje rožės ir jos dabar iškastos, o ten kažkas kito pastatyta, ta rūšis išnyks. (…) Turėjau rasti tas rožes, kurios iš tikrųjų yra istorinės ir kvapnios. Man svarbu išlaikyti paveldą, man labai svarbu, kad net šitais plastiko laikais, kai žmonės perka plastikinius augalus ir visi restoranai puošiasi plastikinėmis palmėmis, išliktų kultūra“, – mintimis dalijasi Rasa.
Kaip aiškina kvapais žongliruojanti parfumerė, natūralūs ekstraktai yra nepaprastai brangūs ir labai trapūs, todėl kvepalų kūrimas yra itin subtilus menas.
„Pavyzdžiui, reikia vienos tonos rožių lapų ir žiedų, norint distiliuoti 700 gramų absoliuto. Tu turi turėti didelius plotus, turi turėti žmonių, kurie išmano augalus, žino, kaip juos kirpti, skinti, kaip nesugadinti. Viskas trapu“, – aiškina Rasa.
Pašnekovė pažymi, kad kai kurių augalų negalima distiliuoti, pavyzdžiui, Madonos lelijų, kurias ji pati augina, taip pat bijūnų ar alyvų. Visgi, anot parfumerės, daugelis žmonių to nežino ir rinkodara tuo manipuliuoja.
„Daug kam patinka sintetiniai kvapai, bet aš dėl to tikrai nepykstu, nes tai yra pasirinkimo reikalas. O aš tikiu neilgaamžiškumu gamtos, man tai tam tikra prasme yra stebuklas“, – šypsosi ji.
Simboliai ir įvertinimas
Paklausta apie įkvėpimą, Rasa patikina, kad ją nepaprastai inspiruoja kitos meno rūšys, ypač kinas ir tapyba, taip pat architektūra ar sodų menas. Kurdama kvapą, ji pasitelkia įvairius simbolius.
„Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie mano kvepalus „Blush“, kuriuose dominuoja rožė, tai pagrindinė jų idėja yra pagalba širdžiai, šis kvapas skirtas traumiškiems meilės išgyvenimams malšinti.
Naudoju rožę kaip simbolį, kuris žinomas visiems. Nors atrodytų, kad raudona rožė yra klišė, tarsi pigi ir nuvalkiota, istorijoje tai yra mirties, karo, meilės, išdavystės, sudaužytos širdies simbolis ir aš tais simboliais operuoju“, – pasakoja Rasa.
Šių metų lapkritį lietuvės kurti kvepalai „SACRA“ didžiausio Norvegijos mados žurnalo geriausių metų kvapo nominacijoje atsidūrė greta „Armani“ ir „Yves Saint Lauren“ kvepalų. Nors pergalės nuskinti nepavyko ir nugalėtoju buvo išrinktas „Armani“ kvapas, pašnekovė sako besidžiaugianti įvertinimu.
Šį aromatą prieš kelerius metus Rasa sukūrė Paryžiaus juvelyrų kompanijai, kuri pirmiausia paprašė lietuvės sukurti kvapą žvakėms. Ji pasakoja norėjusi sukurti sakralų kvapą.
„Mane labai domino, kodėl bažnyčiose yra toks specifinis kvapas ir kodėl tas kvapas yra tarsi toks pat, bet ir kitoks, pavyzdžiui, dzenbudizme. Visą vasarą praleidau studijuodama transendencinių kvapų istoriją.
Labai norėjau sukurti kvapą, kuris būtų nepaveiktas ašarų ir to sunkumo, kuris dažnai yra bažnyčiose, nes tai yra emociškai laba prisotinta atmosfera. Kodėl žmonės eina į bažnyčią? Todėl, kad mums reikia vilties. Be abejo, tas kvapas bažnyčiose turi savo funkciją“, – sako Rasa.
Įkvėpimo aromatui ji pasisėmė iš Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Pašnekovė prisimena, kad netrukus po to, kai sukūrė kvapo formulę, įsijungusi televizorių išvydo šią katedrą degančią.
„Tada pajutau, kad galbūt tai buvo tinkamas laikas tokiam kvapui atsirasti. Šis kvapas kalba visiems žmonėms. Tai transcendentinis kvapas, kuris mums padeda įveikti savo baimes, vidines blokadas, suteikia vilties“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Rasa pažymi kvapus kurianti atsižvelgdama į tai, ko reikia žmonėms, jai svarbu, kad kvapas atitiktų žmogaus lūkestį. Dėl to, kaip pati sako, Rasa turi skirtingų aromatų skirtingoms emocijoms, skirtingų aspiracijų žmonėms.
„Man labai patinka atskleisti žmones, galbūt atskleisti tai, ko jie apie save nežino, ir tai man tarsi galimybė padovanoti dovaną. Aš tą darau per kvapus, kiti galbūt tą daro kažkaip kitaip. Bet tai yra mūsų dovana vienas kitam, nes kiek gyvensime šitoje žemėje. Esame čia laikinai ir turime išnaudoti tą talentą, ką mums Dievas davė, ir ką mums davė gamta.
Gal ir karų nebūtų, jeigu žmonės truputėlį daugiau apie tai pagalvotų, kad mes galim atskleisti vieni kitų gerąją pusę“, – mintimis dalijasi Rasa.
Ji patvirtina, jog net tas pats kvapas ant kiekvieno žmogaus atsiskleidžia kitaip.
„Mes visi esame kaip gėlės, bet tik parfumeriai tai žino, – juokiasi Rasa. – Tikrai visi žmonės man kvepia skirtingai. Mūsų kūno kvapas yra kontroliuojamas smegenų ir viskas, kas eina per nervų sistemą, net ir baimė bei negatyvūs jausmai, persiduoda per odą“, – komentuoja parfumerė.
Lietuvė kuria ne tik kvepalus, bet ir kvapus meno parodoms, išskirtiniams renginiams – nuo Paryžiaus karališkųjų sodų, Norvegijos dailės akademijos, Šekspyro pjesės „Vasarvidžio nakties sapnas“ Rugalando teatre iki kvapo baleto spektakliui Norvegijos muzikos akademijoje.
Be to, Rasos aromatai ramybę skleidžia ir įvairiose terapinėse, sveikatingumo erdvėse, pavyzdžiui, kur vyksta jogos užsiėmimai ar veikia SPA.
Lietuvą mato vis gražėjančią
Pokalbiui nuo kvapų pasisukus prie gyvenimo Norvegijoje subtilybių, kalbamės apie lietuvių ir norvegų skirtumus. Rasa išskiria norvegų tolerantiškumą, gebėjimą suvaldyti temperamentą ir gerai pasverti žodžius prieš išsakant savo mintis.
„Iš norvegų galima pasimokyti daug dalykų, bet kai ko vis tiek pasiilgstu – man trūksta to lietuviams būdingo tiesos sakymo į akis. Norvegai santūresni, jie daugiau nutyli, be to, jie labiau pasitiki žmonėmis nei mes“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Su norvegu šeimą sukūrusi ir dvi dukras auginanti lietuvė pripažįsta, kad vaikus mokyti lietuvių kalbos nebuvo paprasta. Vis dėlto ji nuo vaikystės dukroms skaitė lietuviškas knygas, stengėsi supažindinti su lietuviška kultūra.
„Skaičiau joms Kubilinską, Degutytę, visas vaikiškas knygas, pasakas. Tikrai žinau, kad abi užaugo su lietuvišku pienu. Joms paaugus, aš atidaviau maždaug 120 vaikiškų knygų. Visgi jos manęs klausia: „Mama, kur mes vartosim tą kalbą?“ Ir iš tiesų, kur? Galbūt daug kam nepatiks, bet kalba, mano manymu, yra labai praktiškas dalykas. Jei jos nevartojame, ji yra mirusi kalba. Dukra Marija kalba daugiau, kartais močiutei atsako sakiniais, bet mažoji kalba mažiau.
Žinoma, jos daug ką supranta ir kartais netgi su šunimi kalba lietuviškai (juokiasi). Ir jos jaučia tą skirtumą, tą natūralumą, kuris Lietuvoje dar egzistuoja. Mes turime labai didelį potencialą Europoje, tikiuosi, lietuviai tai supranta“, – kalba Rasa.
Kelis kartus per metus į Lietuvą grįžtanti parfumerė patikina, kad gimtoji šalis jai kaskart atrodo vis gražesnė. Nuo architektūros iki gatvių ir žmonių.
„Viskas spindi, gatvėse švaru, žmonės gražūs, lietuviai turi gerą stiliaus jausmą. Mane labai žavi, kad yra visokio plauko restoranų, žmonės tikrai imasi visokių verslų, kurie yra labai rizikingi ir dėl kurių galima visiškai sudegti. Galbūt galų gale taip ir įvyksta, bet jaučiasi ta veržli energija“, – sako pašnekovė.
Ji pripažįsta kartais pasvarstanti apie sugrįžimą pagyventi į gimtinę bent kuriam laikui. Ypač dėl mamos, kuriai anksčiau ar vėliau reikės daugiau pagalbos.
„Mano vyrui labai patinka Lietuva, bet jis negalėtų nuolatos joje gyventi dėl kalbos, niekada jos neišmoktų. Apskritai, manau, galbūt lietuviai moka labiau prisitaikyti, jie išvažiuoja ir visur prisitaiko. Bet niekada nesakau niekada“, – šypsosi Rasa.
