Nors Strasbūre gyvenantis prancūzas Philippe`as Edelis lietuviškai nekalba, apie Lietuvą, jos istoriją ir kultūrą galėtų papasakoti kur kas daugiau nei daugelis lietuvių. Be vargo vardija šalies rašytojus, istorinius asmenis, žino, kaip lietuvius vaizdavo pats filosofas Imanuelis Kantas ar kokių grubių klaidų, pasakodamas apie Lietuvą, padarė garsus prancūzų novelistas Prosperas Merimee.
Lietuvą Philippe`as įsimylėjo dar Sąjūdžio laikais, tada tik iš knygų ir menkų nuotrupų spaudoje. Jaunam prancūzui iš sovietų gniaužtų išsilaisvinti bandžiusios Baltijos šalys atrodė lyg egzotiškas, „uždraustas“ kraštas.
Pokalbyje su prancūzakalbiu talkininkaujanti Philippe`o Edelio žmona – lietuvė, tačiau, juokiasi pora, pirma užgimė Philippe`o meilė Lietuvai ir tik tada atsirado Liudmila. „Ne priešingai“, – abu šypteli.
Būtent Philippe`as, įkvėptas sausio 13-osios įvykių, subūrė bendraminčius ir į Strasbūro gatves išėjo su plakatais „Laisvę Lietuvai“. Galiausia jo iniciatyva padarė pradžią Elzaso ir Lietuvos asociacijai, kuri sėkmingai gyvuoja iki šių dienų.
Būdamas šios asociacijos pirmininku Philippe`as jau daugiau kaip 20 metų leidžia vienintelį žurnalą apie Lietuvą „Cahiers Lituaniens“ (Lietuviški užrašai) prancūzų kalba. Kiekvieną rudenį išeinantis žurnalas supažindina prancūzakalbius su Maironio eilėmis, tarpukario Kauno architektūros fenomenu, prancūzų chirurgo nuostaba po apsilankymo Vilniaus anatomijos kabinete, Lietuvos žydų istorijomis prancūzų literatūroje ar Jeano Paulio Sartre`o viešnagės Lietuvoje paslaptimis.
Žurnale spausdinami ne tik prancūzų ir lietuvių, bet ir lenkų, vokiečių, belgų, italų autorių tekstai. Su Philippe`u susitinkame Strasbūre, lietuviškas chruščiovkes primenančiame devynaukščiame pastate, kur įsikūrusios nedidelės asociacijos patalpos.
– Kaip ir kada jūs sužinojote apie Lietuvą?
– 7 ar 8 dešimtmetyje su keliais draugais domėjomės visa Europa, ypač tuo, kas vyko už geležinės uždangos. Visada su dideliu susidomėjimu sekėme ten vykstančius įvykius ir, kai griuvo Berlyno siena, supratome, kad griūva ne šiaip siena, griūva ir antroji siena – sovietų režimas.
Kai griuvo Berlyno siena, supratome, kad griūva ne šiaip siena, griūva ir antroji siena – sovietų režimas.
Ph. Edelis
Per 1991 metų sausio 13-osius įvykius Vilniuje su keliais draugais Strasbūre, didžiojoje Kleber aikštėje, surengėme, tikiu, pirmąją demonstraciją už Lietuvą visoje Prancūzijoje, kurioje dalyvavo buvęs EP pirmininkas, Strasbūro meras, Elzaso regiono pirmininkas, kiti aktyvistai. Kėlėme plakatus „Laisvė Lietuvai“, iš viso buvo apie 30 žmonių, tačiau spaudoje sulaukėme atgarsio.
Reikia pabrėžti, kad tuo metu tai buvo drąsus žingsnis, Prancūzijoje niekas nenorėjo į tai įsitraukti, nes Europoje, ypač Prancūzijoje, vyravo didelis palaikymas Michailui Gorbačiovui. Palaikyti Baltijos šalis buvo lygu siekiui pakenkti M. Gorbačiovui, kuris ką tik buvo gavęs Nobelio taikos premiją ir „vedė“ atšilimo politiką.
– Taip ir atsirado Lietuvos ir Elzaso asociacija? Kaip tapote jos prezidentu?
– Būtent po šių įvykių sukūrėme nedidelę asociaciją, iš pradžių teikėme humanitarinę pagalbą Lietuvai, trūko vaistų. Asociacijos tikslas buvo skelbti Prancūzijos žmonių balsą apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Vėliau užmezgėme ryšius su Lietuva. Kadangi prie to dirbau labiausiai, manęs paprašė pirmininkauti asociacijai. Tada mūsų buvo apie 15.
– Vis dėlto, kodėl jus taip domino būtent Lietuva?
– Kai buvau studentas, Europos geležinkeliai siūlė galimybę itin pigiai keliauti po visą Europą. Tai buvo puiki galimybė. Iš pradžių nuvykau į Skandinavijos šalis, norėjau padaryti turą aplink visą Baltijos jūrą. Bet kiekvieną kartą Suomijoje būdavau sustabdomas, buvo neįmanoma patekti į Baltijos šalis iš Suomijos, reikėjo grįžti į Paryžių ir prašyti leidimo.
– Tai jums Baltijos šalys buvo it kokia terra incognita?
– Ne, nebuvo nepažįstama, greičiau „uždrausta“ žemė. Aš žinojau apie Baltijos šalis, Ukrainą, Baltarusiją, daug skaičiau, mane jos labai domino. Tuo metu Prancūzijoje vis dar dominavo centristinis krikščionių demokratų politinis judėjimas, kuris buvo sukrėstas, matydamas, kaip pasidalijusi Europa. Dešiniesiems degolistams tai nebuvo įdomu, kairėje pusėje komunistai, žinoma, tai palaikė. Bet centristai, ypač prancūzų politikas, kuris man labai svarbus, – Roberas [Šumanas] – gynė Europos integralumo idėjas. Būtent Robero [Šumano] fondas daugiausia padėdavo ir mūsų asociacijai, nes manydavo, kad Vakarų Europa turėtų rūpintis Rytų Europos ateitimi, esame vienas žemynas.
– Kada pagaliau jums pavyko apsilankyti Lietuvoje, kokį įspūdį ji jums paliko?
– 1992 metais. Kelionė buvo suorganizuota pačių lietuvių, kurių jau gana daug buvo atvykę pas mus į Strasbūrą. Tuometis Druskininkų miesto tarybos pirmininkas Zenonas Streikus su draugais viską aprodė, važiavau į Klaipėdą, Palangą, žinoma, į Kauną, Vilnių, surengė tikrai didelį turą.
Jie žinojo, kad kuriu asociaciją, užsimezgė draugiški ryšiai, tai leido užmegzti kontaktus ir su daugiau asociacijų. Čia viskas susiję, aš taip pat esu Prancūzijos ir Lietuvos asociacijos, kurios būstinė yra Paryžiuje, viceprezidentas.
– Kas labiausiai nustebino, kokius skirtumus tada pamatėte tarp Lietuvos ir Prancūzijos?
– Mūsų šalys ir labai skirtingos, ir ne visai tokios. Mes Elzase priklausome vidurinei Europai, bendraujame paprastai, tiesiogiai. Tą patį pamačiau ir Lietuvoje, bet čia taip pat radau daugiau kūrybiškumo, žmonės išradingesni, meniškesni, ir aš kalbu ne tik apie menininkus.
Man visada didelį įspūdį darė jūsų žmonių paprastumas. Tai stiprioji jūsų pusė.
Ph. Edelis
Jūs turite tam tikro jautrumo, subtilumo, kuris atsiskleidžia, pavyzdžiui, jūsų skulptūrose, gatvėse, parkuose. Pirmojo žurnalo viršeliui iliustruoti pasirinkau nuotrauką būtent iš Klaipėdos skulptūrų parko, man ji paliko didelį įspūdį. Kai nueidavau į jūsų restoranus, dizainas, dekoras visada buvo labai originalus. Net parduotuvių iškabos buvo meniškos.
Man visada didelį įspūdį darė jūsų žmonių paprastumas. Tai stiprioji jūsų pusė. Nereikia pamiršti, kad Elzasas yra labiausiai į rytus nuo Prancūzijos nutolęs regionas ir mes su Klaipėda netgi savotiškai turime bendrą istoriją. 20 a. pradžioje Strasbūras, kaip ir Klaipėda, buvo Vokietijos sudėtyje, o dabar mus jungia Europos Sąjungos vėliava. Taigi mums labai svarbu palaikyti ryšius, kartu pripažįstant ir mūsų skirtumus.
– O kaip Jums pasirodė lietuviška virtuvė?
– Atvirai kalbant, ne tokie mes ir skirtingi. Elzase taip pat puikiai pažįstame bulves. Na, šaltibarščiai tai jau labai originalus patiekalas. (Juokiasi.) Šakotis irgi labai įdomus, daug ką randame ir savo regione, tik gal šiek tiek kita forma.
Pripažinsiu, lietuviški desertai manęs nesužavėjo. Kita vertus, man labai patinka patiekalai su silke, Elzase taip pat valgome daug šių sidabrinių žuvelių, nors esame toli nuo jūros.
Lietuvoje man labai patinka ir tai, kad galima valgyti bet kuriuo paros metu, kaip ir visame pasaulyje. O Prancūzijoje viskas labai griežta, nuo 14 val. nerasite nė vieno atidaryto restorano.
– Ar mėginote išmokti lietuviškai? Kaip jums skamba lietuvių kalba?
– Asmeniškai visada turėjau sunkumų su kalbomis, esu disleksikas, tačiau domiuosi kalbomis ir savo žurnaluose daug rašome apie lietuvių kalbą. Ji turi savitumo. Žinau, kad lietuviai sako, jog tai seniausia Europos kalba, bet, kaip sakė vienas lingvistas, – visos kalbos yra senos.
Lietuvių kalba yra pati archajiškiausia ir dėl to labai įspūdinga. Netgi radau tam tikrų kalbos vartojimo panašumų su mūsų regionu. Pavyzdžiui, Elzase iki 19 amžiaus moterims prie pavardės pridėdavo galūnę „-ine“, panašiai kaip Lietuvoje.
Jei vyras Pecquer, moteris – Pecquerine. Tai priverčia daugiau pagalvoti apie lietuvių senąsias indoeuropietiškas šaknis. Pats kalbos skambesys man labai gražus, minioje greitai atpažįstu lietuvių kalbą. Ji labai maloniai skamba.
– Vis dėlto jūsų leidinys skirtas prancūzakalbiams, kodėl?
– Norime, kad Lietuva būtų geriau žinoma ne tik elzasiečiams, bet ir visiems prancūzams, Elzase turime tik trečdalį savo prenumeratorių. Siekiame, kad jie ne tik pažintų Lietuvą, bet ir daugiau sužinotų apie Lietuvos ir Prancūzijos ar kaimyninių šalių ryšius.
Pavyzdžiui, neseniai paskelbėme straipsnį apie Napoleono kodekso taikymą Lietuvoje 19-ajame amžiuje. Daugelis to nežino net ir Lietuvoje. Šį darbą atliko Lietuvoje dirbęs prancūzų teisininkas.
Kitas įdomus straipsnis apie P. Merimee kūrinį „Lokis“. Įdomu, kad pats P. Merimee, rašydamas apie Lietuvą ir jos identitetą (P. Merimee Lietuvoje niekada nesilankė, o kurdamas kūrinį konsultavosi su rusų rašytojais, pavyzdžiui, I. Turgenevu – LRT.lt), padarė daug klaidų, įpynė daug rusicizmų.
– Kiek pamenu, jis netgi rašė, kaip Lietuvos giriose vaikšto liūtai?
– Taip. Yra net penkios lietuviško vertimo versijos ir visos jos skirtingos. Lietuvė, gyvenanti Nyderlanduose, atliko šią analizę, kuri sudomino ir prancūzus, ir lietuvius. Pasirodo, pirmieji vertėjai norėjo ištaisyti klaidas (P. Merimee novelėje kai kurie slaviški žodžiai ar papročiai pristatomi kaip lietuviški – LRT.lt ), tada kiti šiek tiek pakeitė vertimą, kiti – dar šiek tiek pakeitė. Tai iš esmės vienintelis literatūros kūrinys 19 a. Prancūzijoje, kuriame minima Lietuva, tačiau apsakyme daug klaidų. Lietuvių vertėjai stengėsi jas ištaisyti, o straipsnio autorė paaiškina, kaip ir kodėl. Tai labai įdomu.
– O koks jūsų mėgstamiausias Lietuvos autorius?
– Tiesą sakant, mane labiau domina istorija, geografija, mokslas. Žurnalas nėra literatūrinis, nors, žinoma, žurnale yra ir literatūros kūrinių, bandome supažindinti su eilėraščiais, esame paskelbę Mariaus Buroko tekstų.
Stengiamės publikuoti ir kitų autorių eilėraščius prancūzų kalba. Bet yra vienas autorius, kuris man yra ypatingas. Tai Oskaras Milašius, kuris daugiau kūrė prancūzų kalba.
Mūsų autoriai daugiausia akademikai ar tyrėjai iš Lietuvos institutų. Stengiamės nustebinti, rasti netikėtų sąsajų ir, žinokite, yra daugybė sąsajų tarp Lietuvos ir Prancūzijos, apie kurias nė neįtariame. Pavyzdžiui, mane sudomino vienas straipsnis apie Lietuvos diplomatinę tarnybą po 1945 metų. Valstybės jau nebebuvo, bet diplomatinė Lietuvos tarnyba išliko, išeivijoje dirbę diplomatai toliau stengėsi atstovauti Lietuvai ir šią tarnybą pripažino nemažai valstybių. Jie dirbo diplomatais šalies, kurios jau nebebuvo.
Tai nepaprastai įdomus straipsnis, kuris atskleidžia, kaip šie vyrai aukojosi, nes galėjo bet kada nutraukti savo diplomatinę veiklą ir užsiimti verslu ar dar kuo nors kitu. Bet ne, jie stengėsi išsilaikyti ir dirbti Lietuvai būdami anglosaksiškose šalyse ar Lotynų Amerikoje.
Bet kuriuo atveju turime pripažinti, kad daugelis tautų domisi kitomis tautomis, jei tik randa sąsajų, ryšių su savąją tauta.
Ph. Edelis
Kitas įdomus įvykis – J. P. Sartre`o kelionė į Lietuvą. Iš viso gal tris straipsnius apie tai išspausdinome. Pirmąjį parašė kelionės liudininkas, ir prancūzus jis labai sudomino, ypač ta nuotrauka, kur J. P. Sartre`as Nidos kopose. Jie manė, kad tai sniegas, ne smėlis – lyg Alpės Lietuvoje.
Paskui buvo išleisti kiti du straipsniai, daug kritiškesni, kur J. P. Sartre`o kelionė parodyta kaip komunistinės valdžios paruoštas spektaklis, kuriame ryškų vaidmenį atliko pats rašytojas. Ji buvo skirta parodyti, kaip Baltijos šalys neva gerai gyvena ir kad Sovietų Sąjunga neeliminuoja kitų tautinių grupių, pavyzdžiui, lietuvių.
Bet kuriuo atveju turime pripažinti, kad daugelis tautų domisi kitomis tautomis, jei tik randa sąsajų, ryšių su savąją tauta.
– Kaip atrandate autorius savo žurnalui?
– Daug oportunizmo. (Juokiasi.) Patys ieškome pagal tematiką, kartais prašome Lietuvos atstovybės suteikti mums kontaktus. Yra žmonių, kurie mus patys randa. Pavyzdžiui, vienas mokslininkas Belgijoje pats mus susirado ir pasiūlė straipsnį apie detektyvinių romanų rašytoją Georgesą Simenoną, kuris, pasirodo, nemažai rašė ir apie Lietuvą.
Turime šiek tiek literatūrinės dalies, bet, kaip minėjau, tai daugiau poezija arba dainos. Pastaruoju metu skelbiame nemažai tekstų apie dainas, jų reikšmę lietuvių kultūroje.
Mano dėmesį taip pat labai patraukė 1800 metų lietuvių–vokiečių, vokiečių–lietuvių žodynas, kurio autoriai paprašė Imanuelio Kanto parašyti pratarmę. Trys puslapiai skirti lietuvių charakteriui ir mažai kas žino, kad I. Kantas rašė apie lietuvius.
– Koks Lietuvos istorinis įvykis ar asmenybė jus labiausia įkvepia, atrodo įdomiausia?
– Labai sudėtinga atsakyti. Noriu pabrėžti, kad niekada nenorėjome, kad žurnalas būtų politiškai globojamas. Bet yra personažų, kurie man atrodo ypač ryškūs. Žinoma, Prancūzijoje geriausiai žinomas prof. Vytautas Landsbergis. Būtent V. Landsbergis man visada atspindėjo lietuvių kovingumo dvasią ir jis visada turėjo ryškų vizinį matymą. Šiandien matome, kad jis buvo teisus, pažvelgę į tai, kas vyksta Ukrainoje.
Apgailestauju, kad kartais vakariečiams, ypač prancūzams ar vokiečiams, sunkiau suprasti, kiek jums teko atlaikyti ir kokį ilgą kelią reikėjo nueiti.
Ph. Edelis
Bet iš kitos pusės, jūsų visuomenė yra labai stipri. Tai žmonės, kurie turi labai stiprų gebėjimą prisitaikyti ir atsilaikyti, rasti savo vietą ir tuo negalima nesižavėti. Lietuva Sovietų Sąjungoje buvo labiausiai į Vakarus nutolusi respublika – viena turtingiausių ir moderniausių šalyje. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, ji buvo pati vakarietiškiausia, nors gyvenimo lygis, technologijų išsivystymas buvo daug žemesnis. Manau, Lietuvos žmonėms nebuvo lengva išlaikyti optimizmą ir integruotis į šią visumą, bet jums tai pavyko ir vakariečiai to neįvertina.
Apgailestauju, kad kartais vakariečiams, ypač prancūzams ar vokiečiams, sunkiau suprasti, kiek jums teko atlaikyti ir kokį ilgą kelią reikėjo nueiti.
