„Jei pakliūvate į įstatymo priežiūros akį, įstatymai tikrai bus griežti. Bet tai nereiškia, kad dėl kiekvienos smulkmenos policininkas tave seka gatvėje“, – apie gyvenimą šalyje, kur egzistuoja nuplakimo bausmės ir skiriamos tūkstantinės baudos, portalui LRT.lt pasakoja Singapūro lietuvių bendruomenės pirmininkė Margarita Repšienė.
Gyventi į pietryčių Azijoje esantį Singapūrą Margarita atvyko prieš 10 metų. Kaip prisimena ji, tuomet vyrui čia pasiūlė darbą, o šeima šią galimybę priėmė kaip progą pagyventi kitoje šalyje ir pakeliauti.
„Tuo metu vaikai buvo maži, pagalvojome, kol neina į mokyklą, važiuojame pakeliauti po pietryčių Aziją. Taip ir atvykome“, – šypsosi Margarita.
Kaip pasakoja ji, atvykus pirmą kartą, pribloškė Singapūro klimatas – karšta, tvanku, nėra kuo kvėpuoti, didžiulė drėgmė. Atrodė, lyg šiltnamyje gyventum, dabar su šypsena prisimena lietuvė. Kaip kitą iššūkį atvykus ji išskiria Singapūro anglų kalbą – nors tai viena iš keturių oficialių Singapūro kalbų, singapūriečiai turi savo akcentą, o kalbėdami neretai įmaišo ir kitų kalbų žodžių.
„Nors atrodė, kad moku anglų kalbą, būdavo, kai kalbu su žmogumi ir aš jo nesuprantu, o jis nesupranta manęs. Reikėjo ištreniruoti savo ausį, išmokti viską išgirsti, išmokti dialektą, kad galėtum bendrauti. (...) Net ir dabar, po 10 metų, jei tenka kalbėti telefonu, kai nematai žmogaus veido, o jis turi labai stiprų akcentą, būna, nesuprantu, kelis kartus turiu paklausti“, – dalijasi Margarita.
Vietinių tolerancija ir kvotos valstybiniuose būstuose
Singapūro lietuvė priduria, kad šalyje, kuri turi keturias valstybines kalbas – kinų, malajų, tamilų ir anglų, – kurioje gyvena skirtingų kultūrų žmonės, vietiniai yra labai tolerantiški ir priimantys kitus.
Formaliai čia yra keturi rajonai – kinų, musulmonų, indų ir kolonijinis, tačiau, pasakoja Margarita, juose gyvena įvairių tautybių ir kultūrų žmonės.
„Valstybė reguliuoja, kad nesusidarytų uždari getai ir bendruomenės, kad kuriame nors rajone ar name negyventų vien kinai ar indai. Visą laiką skatinamas maišymasis, etninė įvairovė, o tai reguliuoja valstybė – valstybiniuose būstuose yra netgi kvotos, kiek butų gali išsipirkti kinai, indai, malajai ar kiti“, – aiškina Margarita.
Ji džiaugiasi, kad singapūriečiai yra draugiški ir mandagūs, paslaugūs žmonės, ypač – turistams. Lietuvė priduria, kad artimiau susibendrauti nėra taip paprasta, visgi, jei tai pavyksta, santykiai būna labai šilti.
Lietuvių bendruomenės pirmininkė sako, kad prieš 10 metų lietuviai nekalbėjo apie Singapūrą ir apie šią šalį neturėjome daug informacijos, tačiau pastaraisiais metais Singapūras tampa vis populiaresnis.
„Kaip bendruomenės pirmininkė galiu pasakyti, kad nuolat sulaukiu kokių nors žinučių ir laiškų, kai žmonės pasakoja norintys gyventi Singapūre, klausia, kaip čia atvažiuoti. Singapūras tapo labai populiarus“, – portalui LRT.lt teigia Margarita.
Tūkstantinės baudos ir nuplakimo bausmė
Kiti, kurie nors Singapūru nesusidomėję, paprastai būna girdėję apie griežtus šalies įstatymus. Singapūras draudžia į šalies vidų įsivežti kramtomąją gumą, rūkyti čia galima tik tam skirtose vietose, egzistuoja nuplakimo ir mirties bausmės, o baudos už nusižengimus taip pat didžiulės.
Pavyzdžiui, už rūkymą ne vietoje gali būti skirta apie 1 tūkst. 400 eurų bauda, už valgymą ar gėrimą metro – apie 350 eurų bauda.
„Jei pakliūvate į įstatymo priežiūros akį, įstatymai tikrai bus griežti. Bet tai nereiškia, kad dėl kiekvienos smulkmenos policininkas tave seka gatvėje. Singapūriečiai laikosi įstatymų, gal užsieniečiai, kurie yra pripratę prie liberalizmo, demokratijos, yra labiau linkę padaryti taip, kaip jiems atrodo“, – svarsto Margarita.
Pasak jos, Singapūras išauklėjo savo piliečius būti lojalius įstatymams, todėl nereikia įdėti daug pastangų, kad įstatymų būtų laikomasi: „Tai žmonėms kaip įdiegta, tokia norma daryti viską taip, kaip parašyta. Griežti įstatymai, kad kažko negalima, gal labiau kliūna atvykusiems užsieniečiams.“
Tačiau Margarita taip pat tvirtina, kad tokie įstatymai orientuoti į žmonių socialinę gerovę ir padėjo šaliai tapti regiono lydere.
„Nuvažiuokite į Malaiziją ir pažiūrėkite – jei Singapūras nebūtų priėmęs tokių įstatymų, būtų lygiai tokia pati valstybė. Bet su savo griežtais įstatymais ir bizūnu taip išauklėjo žmones“, – sako lietuvė.
Ji priduria, kad, nors priimti griežti įstatymai, nėra taip, kad gatvėse vaikščiotų daug pareigūnų. Nors įrengta daug kamerų, Margarita mano, kad paprastai į teisėsaugos akiratį žmonės pakliūva tada, kai juos kažkas paskundžia.
Jei pakliūvate į įstatymo priežiūros akį, įstatymai tikrai bus griežti. Bet tai nereiškia, kad dėl kiekvienos smulkmenos policininkas tave seka gatvėje.
Pasak Margaritos, Singapūras turi viziją, kaip šalis turi atrodyti po 50 metų, todėl visi sprendimai yra gerai apgalvojami.
„Singapūriečiai visada galvoja 50 metų į priekį. Jie nieko niekada nepalieka paskutinei minutei. Kartais sprendimai gal atrodo persūdyti, bet gal tai mums atrodo iš mūsų perspektyvos, jie gal mato platesnį vaizdą, geriau žino, kaip tai padaryti“, – svarsto lietuvė.
Mokykloje – didelė konkurencija ir kasmetiniai testai
Singapūras taip pat garsėja gera, tačiau griežta švietimo sistema. Dvi Margaritos dukros lanko singapūrietišką mokyklą.
„Mokykla yra griežta, turi savo taisykles – nuo uniformos, šukuosenos, auskarų, yra aprangos, išvaizdos taisyklės, žinoma, negalima vėluoti, praleisti pamokų. Yra griežta tvarka“, – pažymi lietuvė.
Margarita priduria, kad Singapūre sureikšminami akademiniai rezultatai – tiesa, kartais toks spaudimas ateina ne iš mokyklos, o iš mokinių tėvų: „Mokykla ir valstybė lyg stengiasi nuimti akademinių rezultatų svorį nuo vaikų, nes tuomet tėvai labai spaudžia vaikus dėl pažymių. Čia didelė konkurencija, nes šalis maža, o populiacijos tankis didelis.“
Visgi lietuvė įžvelgia ir teigiamų aspektų – Singapūro mokyklose daug dėmesio skiriama matematikai, kiekvienais metais vyksta testai ir egzaminai. Nors, atrodo, tai vaikams sukelia daug streso, mokiniai pripranta prie egzaminų ir vėliau taip nesijaudina, svarsto lietuvių bendruomenės pirmininkė.
„Reikia vaikus prie to pripratinti, reikia atsparumo stresui. O kaip tai padaryti? Daugiau atsiskaitymų ir testų. Tai nereiškia, kad jie turi būti lemiamos reikšmės – ar tave priims ar išmes, – bet tai yra atsparumo stresui ugdymas.
Čia, Singapūre, vaikai nuo pradinės mokyklos mokomi atsiskaitymams ir testams, kurie vyksta kasmet. Kai ateina egzaminai, jauti atsakomybę, bet nebūna, kad į egzaminą ateini visas drebantis, nes tai pirmas egzaminas gyvenime“, – mano Margarita.
Aukštos būsto kainos skatina ilgiau gyventi su tėvais
Singapūre, kur mažoje teritorijoje gyvena daug žmonių, iššūkiu gali tapti būsto nuoma. Su tuo sutinka ir Margarita – anot jos, būsto nuoma čia suryja didžiausią dalį pajamų.
„Taip, Singapūras ne guminis, žmonių daug, norisi pastatyti vis daugiau namų mažame plotelyje, kad name tilptų kuo daugiau butų, tad kambariai vis mažėja ir mažėja, o kainos didėja“, – portalui LRT.lt sako lietuvė.
Nuo mažų dienų tėvai turi didelių lūkesčių – jie savo vaikams suteikia daug galimybių, jie be galo rūpestingi, bet ir tikisi iš vaikų daug.
Tačiau maisto kainos čia nėra didelės: „Žinoma, jei eisi į parduotuvę ir pirksi sūrius ar kokį nors vakarietišką maistą, kepsnius, bus brangu. Bet jei valgysi taip, kaip valgo vietiniai, brangu nebus. Čia yra daug maisto turgelių, kur gali pigiai pavalgyti“, – pataria Margarita.
Kalbėdama apie būsto kainas, lietuvių bendruomenės pirmininkė išskiria trijų rūšių būstus – valstybinius, privačius arba gyvenamuosius namus su žemės plotu.
Valstybinius būstus valstybė pastato už savo lėšas, o vėliau parduoda gyventojams – tokius būstus galima įsigyti lengvatinėmis sąlygomis, pirmenybė teikiama jaunoms šeimoms su vaikais, o paskolos palūkanos būna nulinės arba labai mažos, pasakoja Margarita. Anot jos, jei šeima turi vaikų, valstybė skiria subsidiją.
Privačių kompanijų pastatyti namai paprastai būna prabangesni, juose gali būti įrengti baseinai, sporto salės, teniso kortai bei terasos. Kadangi žemė Singapūre labai brangi, namai, turintys žemės lopinėlį, būna patys brangiausi.
Kaip aiškina Margarita, jei esi vienišas ir nesusituokęs, pretenduoti į būstą gali nuo 35 metų, todėl dauguma singapūriečių gyvena su savo tėvais.
„Tai dalis Azijos kultūros, nes jie yra labai prisirišę prie savo tėvų, juos gerbia. Tokia kultūra, kad senatvėje turi prižiūrėti savo tėvus. Nuo mažų dienų tėvai turi didelių lūkesčių – jie savo vaikams suteikia daug galimybių, jie be galo rūpestingi, bet ir tikisi iš vaikų daug. Vėliau, net jei vaikai sukuria savo šeimas ir įsigyja savo būstą, vis tiek pasikviečia tėvus gyventi kartu. Labai glaudūs ryšiai“, – kalba Margarita.
Išskirtinė lietuvių bendruomenė ir teigiamas vietinių požiūris
Kaip pasakoja lietuvių bendruomenės pirmininkė, Singapūre gyvena 150–200 lietuvių. Dauguma Singapūro lietuvių yra jauni žmonės, profesionalai ir jaunos šeimos, dažniausiai atvykstančios jau turėdamos darbą – retas kuris atvyksta tiesiog ieškoti laimės, teigia Margarita.
„Kuo toliau, tuo sudėtingėja sąlygos atvykti – Singapūras ne guminis, jie negali priimti visų norinčių, todėl kelia reikalavimus užsieniečiams, koks turi būti atlyginimas, kokios pareigos. Beveik visi lietuviai yra savo srities profesionalai, išsilavinę, jauni, protingi, draugiški, malonūs žmonės“, – pabrėžia bendruomenės pirmininkė.
Ji sako, kad, gyvendami toli nuo šeimos ir draugų, Singapūre lietuviai susikūrė savo šeimą – kartu švenčia Kalėdas, įvairias lietuviškas šventes, kartu gamina cepelinus.
„Lietuvių bendruomenė Singapūre yra išskirtinė. Lietuvių čia mažai, ne taip kaip Europoje, kur eidamas gatve išgirsti lietuvių kalbą – ten kiti gal net nenori būti atpažinti kaip lietuviai, o čia – atvirkščiai. Išgirsti lietuviškai kalbantį žmogų, atsisuki ir užkalbini, nes atrodo oho! Esu taip netgi susipažinusi su naujais atvykusiais lietuviais“, – prisimena Margarita.
Ji taip pat akcentuoja, kad lietuvių įvaizdis Singapūre nėra suterštas, atvirkščiai – į lietuvius žiūrima pozityviai, o Lietuva matoma kaip labai graži šalis, turinti daug miškų ir gamtos.
Įkūrė lietuvišką mokyklėlę
Margarita taip pat yra lituanistinės mokyklėlės bendraįkūrėja ir vadovė. Sekmadieninėje mokyklėlėje yra dvi grupės – jaunesniųjų grupė skirta nuo dvejų su puse iki ketverių metų vaikams, vyresniųjų – vaikams iki septynerių metų. Iš viso mokyklėlę lanko 13 vaikų, o pamoka vyksta kartą per savaitę.
Idėją įkurti tokią mokyklėlę Margarita nešiojosi dar seniai – kai jos šeima atvyko į Singapūrą, čia nebuvo daug lietuvių vaikų, tačiau šeimose, kuriose vienas iš tėvų nebuvo lietuvis, vaikai jau nebekalbėjo lietuviškai. Tada Margarita pamatė, koks svarbus yra palaikymas mokyti vaikus lietuvių kalbos.
Kai palaikymo nėra, tėvai labai greitai pasiduoda, nueina lengviausiu keliu ir su vaikais pradeda kalbėti angliškai.
„Kai palaikymo nėra, tėvai labai greitai pasiduoda, nueina lengviausiu keliu ir su vaikais pradeda kalbėti angliškai. Visą laiką norėjau palaikyti tėvus ir mamas“, – pasakoja mokyklėlės vadovė.
Jos teigimu, mokyklėlė nesiekia per vieną susitikimą išmokyti vaikų lietuvių kalbos, tačiau taip norima kurti bendruomenę ir parodyti vaikams, kad jie nėra vieninteliai, kalbantys lietuviškai.
„Tai svarbu ir tėvams, nes jie susirenka ir pabendrauja, taip kuriamas bendruomeniškumas. Manau, tai yra labai prasminga veikla“, – šypsosi Margarita.
Žurnalistės kelionę į Singapūrą apmokėjo Azijos ir Europos fondas (Asia–Europe Foundation). Straipsnio turiniui įtakos tai neturėjo.
