LRT GIRDI parodytas reportažas apie sunkia epilepsijos forma sergančią mergaitę ir jos mamą, neišgalinčią nupirkti reikalingų vaistų, palietė Bostone gyvenančios lietuvės širdį. Ji, išgirdusi šeimos istoriją, pasisiūlė sumokėti už vaistus, kurių mergaitei užteks metams. Tada, sako Bostono lietuvė, už vaistus sumokės dar kartą.
Renata jau ne vienerius metus kiaurą parą slaugo sunkia epilepsijos forma sergančią dukrą. Pagalba jos dukrai, priepuolius patiriančiai ir po kelis kartus per dieną, galėtų būti originalūs vaistai, tačiau pati jų įsigyti Renata neišgalėjo.
„Mergaitė turi sunkiai gydomą epilepsiją, nepasiduodančią vaistams, tad geriame šešių rūšių. Vienų vaistų važiuoju pirkti į Lenkiją, nes ten jie žymiai pigesni. Taip, jie kompensuojami, bet originalas brangus, o generinių pirkti nenoriu. Kito vaisto neįperkame, nes trims mėnesiams priemoka 300 eurų, todėl perkam generinį, gydytoja sako, kad būtų gerai originalas, bet negaliu sau to leisti“, – LRT televizijai pasakojo epilepsija sergančios mergaitės mama Renata.
„Aš, atrodo, atiduočiau viską savo vaikui, bet neužtenka tik vaistų, reikia ir pavalgyti, ir į mašiną degalų įpilti, nes ją reikia vežti pas gydytoją... Sauskelnės ir tos nekompensuojamos 100 procentų“, – LRT televizijai sakė Renata.
Jei gali padėti, kodėl to nepadarius?
Pamačiusi LRT TELEVIZIJOS reportažą, padėti Renatos šeimai suskubo Bostone gyvenanti lietuvė Asta Muldoon, sumokėjusi už vieneriems metams reikalingus vaistus. Kitais metais, sako Asta, sumokės vėl.
„Iš tikrųjų kažkaip labai spontaniškai išėjo. Mano draugas Žilvinas per televiziją pamatė, kad kažkam pagalbos reikia, ir atsiuntė man nuorodą. Pažiūrėjau, mąsčiau, Dieve, jei už 70 eurų per mėnesį galima pagelbėti, kodėl gi ne? Jis susisiekė su Renata, susirašėme elektroniniais paštais ir viskas. Nelabai didelė istorija“, – portalui LRT.lt kukliai pasakoja Asta.
„Jei visi manys, gal kas kitas padės, tai niekas ir nepadės. Jei turi galimybių, reikia pasidalinti“, – priduria ji.
Asta taip pat viliasi, kad lietuviai imtųsi dažniau padėti kitiems – taip gerumo grandinė plistų toliau.
„Lėktuve sėdėjau prie vienos moters, kuri norėjo nusipirkti kavos. Susikrapštė tris eurus, bet žiūriu, kad atsiskaityti galima tik kortelėmis – ji pasidėjo pinigus ir sėdi liūdna. Tada aš jai nupirkau kavos, o jai taip nepatogu buvo. Pasakiau: „Kai skrisi kitą kartą ar kur nors pamatysi, kad kažkam reikia pagalbos, padėk ir tu, pasidarys tokia grandinė“, – šypsosi Asta.
Ji įsitikinusi – tam, kuris duoda, daugiau naudos nei tam, kuris gauna. Bostone gyvenanti lietuvė sutinka, kad daug lengviau padėti, kai yra galimybių, tačiau pagalbos ranką ištiestų daugiau žmonių, jei būtų paprašyti tiesiogiai.
„Žmonės padeda, paprasčiausiai reikia paprašyti. Tuomet daugiau kas padėtų. Amerikoje žmonės dažniau paprašo, o žmonės geranoriški visur – ir Lietuvoje labai geranoriški“, – pastebi Asta.
Pokalbio pabaigoje Asta dar priduria: „Mano draugas Žilvinas surado Renatą, taip kad ne aš čia herojė.“
Dukros būklė jau pagerėjo
Renatos dukra Karolina naujuosius vaistus vartoja maždaug mėnesį – nors praėjo ne tiek ir daug laiko, dukros būklė pagerėjo, kalbėdama su LRT.lt džiaugiasi Renata.
„Situacija tikrai pagerėjo, nes tai yra originalūs vaistai, kurie, aišku, yra labai brangūs, beveik nekompensuojami“, – LRT.lt pasakoja Renata.
„Ačiū poniai Astai, kad ji panoro padėti mano dukrai Karolinai. (...) Esu tikrai labai jai dėkinga, kad ji geranoriškai sutiko padėti, pati pasiūlė – labai ačiū jai už tai“, – dėkoja mergaitės mama.
Ji priduria – sužinojus, kad dukra gaus taip reikalingų vaistų, akyse pasirodė ašaros.
„Kai parašė, kad atsirado žmogus, kuris norėtų padėti, (...) net apsiverkiau. Kad ir kaip būtų gaila, tokių žmonių yra tik vienetai. Jų beveik net nėra“, – sako Renata.
Mergaitės mama prisimena, kad po reportažo pasirodymo televizijoje sulaukė pasiūlymų ir parduoti automobilį, ir kitų patarimų, tačiau realią pagalbą suteikė tik Asta.
„Žmogus yra sunkiai vaikštantis, neužtenka važiuoti autobusu, kaip buvo pasiūlyta. Reikia pas gydytojus vežti, o autobusu mes negalime važiuoti, kad ir kaip būtų gaila“, – svarsto Renata.
Anot mergaitės mamos, su iššūkiais įsigyti vaistų susiduria ne tik jos šeima: „Yra daug žmonių, kuriems būtų reikalingi šie vaistai, jų labai maža dalis kompensuojama, visa kita sumoka pacientas. (...) Nesitikėjau nieko. Reportaže nieko neprašėme, kaip dabar madinga. (...) Kiti neprivalo tau nieko duoti, bet atsirado žmogus ir ačiū jam už tai.“
Renata pažymi – epilepsija sergantys žmonės yra palikti likimo valiai: „Išgyvenkit, kaip norit. Bet neužtenka tik vaistų, reikia ir viso kito kaip normaliam žmogui – ir pavalgyti, ir apsirengti.“
