„Ilgą laiką tiesiog švaisčiau savo gyvenimą“, – pasakojimą apie save pradeda Norbertas Lisauskas, po didžiųjų emigracijos vargų ramybę atradęs Norvegijoje, mažo Langhiuso miestelio apylinkėse. Kai ėmė griūti šeima, jaunas vyras suprato, kad laikas kažką keisti. Norbertas mano, kad nuo depresijos ir visiško savęs nuvertinimo jį apsaugojo tik naujai atrastas pomėgis – knygos. Dabar, atradęs knygas, sportą, naujus draugus, N. Lisauskas pagaliau jaučiasi visavertis žmogus. Jam net sunku patikėti savo praeities klaidomis – atrodo, kad jas visas padarė kažkas kitas.
Iš Jonavos kilęs Norbertas kurį laiką Vilniuje dirbo apsaugininku, bet to visą laiką daryti nenorėjo. Kai sulaukė siūlymo padirbėti valytoju Norvegijoje, Norbertui buvo vos 20 metų. Tuomet jaunuolis nusprendė pabandyti, nes jautėsi neturįs ko prarasti.
„Mane čia patraukė noras pakeisti aplinką, ir teta čia gyveno. Tuo metu nepatiko darbas, norėjau keisti. Teta pasiūlė atvykti, čia jos visa šeima gyveno. Atkeliavome kartu su draugu. Pagyvenome pas juos, ant grindų miegojome 3 mėnesius, po to išsinuomojome drauge butą“, – apie kelionę į Norvegiją pasakoja Norbertas.
Dažniausiai manoma, kad Skandinavijoje valytojomis dirba daugiausia moterys emigrantės. Tačiau pašnekovas sako, kad valymo darbų yra ir vyrams, jų poreikis dar didesnis.
„Yra ir sunkesnių darbų: nupjauti žolę, padaryti namų darbus. Platus spektras. Valyti, perkraustyti, išsikrausčius žmonėms – visą dieną namą valyti. Fizinis darbas. Vyrai irgi dirba, apie 45 procentus – vyrų, 55 – moterų“, – sako emigrantas.
Norvegai – vienas kitą itin gerbianti tauta. Žodis „valytoja“ Lietuvoje vis dar gali nuskambėti kaip pažeminimas, bet Skandinavijoje kiekvienos pareigos gerbiamos. Valytojai gauna ne tik solidų atlyginimą, bet ir jaučiasi visaverčiais visuomenės nariais. Bet ir čia Norbertas jautėsi ne savo vietoje.
„Nelengva. Nebuvau geriausias valytojas, nelabai mylėjau tą darbą. Užtekdavo laiptines pavalyti, bet rasdavau žmonių, kuriems taip patinka, džiaugdavausi. Dirbau su lenku, baigusiu informacinių technologijų mokslus. Sakau: kaip tu jautiesi? Galėtum dirbti puikų darbą, gautum atlyginimą, nes esi specialistas. Jis sakydavo: ne, aš noriu čia. Aš žiūrėjau į tai kaip į laikinumą“, – tikina pašnekovas.
Nors valytojo darbo nekentė, Norbertas dirbo 4-erius metus. Dabar Norbertas mano, kad nuo depresijos ir visiško savęs nuvertinimo jį apsaugojo tik naujai atrastas pomėgis.
„Pastaraisiais metais supratau, kad turiu keisti požiūrį arba darbą. Pakeičiau požiūrį į darbą. Pradėjau klausyti garsinių knygų. Per pusantrų metų perklausiau apie porą šimtų. Perskaičiau knygas, kurių gyvenime nebūčiau skaitęs. Diuma, Dostojevskis, Žiulis Vernas. Dostojevskis labai patiko. Beveik visas jo knygas perklausiau, po to ir perskaičiau. Buvo romanai, mažiausiai buvo poezijos, nes trūksta įsijautimo, kai dirbi. Daugiausia romanai, kriminalinės istorijos. Buvau atviras visoms knygoms. Nuo filosofijų iki romanų, bet labiausiai patikdavo klasika“, – pasakoja lietuvis.
Knygos davė ne tik išmintį, bet ir įkvėpė pokyčiams. Emigrantas nusprendė mesti valytojo darbą ir pradėjo mokytis jūreivystės. Planavo dirbti naftos platformose, kur mokami itin dideli atlyginimai. Atrodė, kad Norberto gyvenimas turėjo gerėti, deja, viskas darėsi tik blogiau.
„Pradėjome gyventi atskirai su vaiko mama. Vėl iškilo klausimas, kur gyventi, ką daryti? Nei darbo, nieko. Siunčiau visur, norėjau, kad išsipildytų svajonė, bet iš poros šimtų vietų atsiliepė kelios ir tai buvo neįmanoma patekti. Buvo naftos krizė, tai likau su visais diplomais“, – apie gyvenimo išbandymus užsimena pašnekovas.
Dar dirbdamas valytoju, Norbertas susilaukė sūnaus. Nors vaikas jam suteikė daug laimės ir motyvacijos stengtis, nė nepajuto, kaip viskas ėmė slysti iš rankų. Vaiko mama, nepakėlusi santykių naštos, Norbertą paliko. Vyras sako atvirai: skaudėjo ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Iš skausmo jis tuoj pat ieškojo naujų santykių – reikėjo paguodos.
„Esame kalbėję apie išsiskyrimą. Esu ne kartą sakęs, kad nesu laimingas. Ir ji turbūt nesijautė laiminga. Jautėmės užstrigę. Gal tuo metu, kai studijavau, kai buvau atsitraukęs, jai buvo lengviau priimti sprendimą ir sakyti, kad visa tai turi baigtis. Atrodo, kad keičiasi identitetas. Turėjai planų, stabilumą, valdei gyvenimą. Deja, gyvenimas parodo, kad nieko nevaldai ir jautiesi sutrikęs. Turėjau kraustytis iš to būsto, gyvenau pas draugą, jo šeimą. Dabar žiūrėdamas į praeitį matau: iš vienų santykių puolu į kitus ir toksiškumas tada persikelia ten. Neturi laiko visko apsvarstyti“, – prisimena emigrantas.
Kai išsiskyrė su sūnaus motina, Norbertui buvo šmėstelėjusi mintis, kad gal vertėtų grįžti į Lietuvą ir ten viską vėl pradėti iš naujo. Tačiau jį sustabdė meilė vaikui – jiedu su mama gyvena Norvegijoje ir savo sūnų gali matyti, kada tik panorėjęs.
„Buvo noras bėgti, trauktis, bet padariau tai minimaliai, nes pamačiau savo vaiko akis. Pamatęs nebegalėjau atsitraukti. Supratau, kad jam daugiau reikia meilės ir saugumo – jam reikia tėčio. Kai paaugs, pažiūrėsime, tačiau dabar jaučiu atsakomybę. Kai pamačiau jo akis, nė vieni kalnai, nė vienos kelionės, daiktai nebuvo gražesni“, – sako emigrantas N. Lisauskas.
Tik tada, kai liko visiškai vienas, emigrantas suprato visiems žinomą, bet ne visų taikomą amžiną tiesą: gyvenimas – be galo trumpas ir laiką reikia naudoti prasmingai.
„Padeda socialinė pagalba. Kitas dalykas – greit radau darbą. Po kelių mėnesių jau dirbau, turėjau kontraktą santechnikos įmonėje. Teko dirbti visokių darbų, po to kitoje santechnikos įmonėje. Organizavau renginius, filmavausi reklamose, serialuose. Visokie maži uždarbiai. Teko treneriu padirbti, židinius dėlioti. Kažkur užsikerta – atsidaro kitos durys, jei neužsidarai, neužsisklendi. Aš einu į pasaulį, kalbu su žmonėmis. Sako: „ateik, pabūk, padėsime“, – tikina Norvegijoje įsikūręs Norbertas.
„Pagaliau tapau bent šiek tiek išsilavinusiu žmogumi“, – sako prieš tai didesnės kvalifikacijos nereikalaujančius darbus dirbęs emigrantas.
Norbertas taip pat atrado filosofines knygas. Savo mėgstamiausius filosofus studijavo valandų valandas. Knygas pasiimdavo ir į keliones. Radęs laisvą akimirką, savarankiškai gilindavosi į svarbiausias pasaulio tiesas.
„Visų pirma buvo Europa. Keliavau po Prancūziją, visą Europą. Hosteliuose susipažindavau su žmonėmis, eidavau į knygynus, bibliotekas. Labai patikdavo toks kontrastas. Visąlaik stengiuosi kur nors nukeliavęs apsilankyti bibliotekoje ir kapinėse. Tos vietos man susijusios. Po Europos buvo Amerika. Susipažinau su keliais vietiniais, tapome gerais draugais. Buvo Nepalas, svajojau apie Himalajus, norėjau pamatyti ką nors didingo. Didingiausi man buvo kalnai. Į Nepalą keliavau du kartus“, – apie keliones pasakoja emigrantas.
Dabar pagrindinis Norberto darbas susijęs su sportu. Dar mokykloje daug mankštinęsis, po skyrybų nusprendė būti idealios formos. Ją pasiekęs suprato, kad norėtų padėti tai padaryti kitiems.
„Žmonės pradėjo sakyti, kad turiu būti treneriu. Iš pradžių netikėjau, maniau, kad sudėtinga. Viena yra treniruoti, o kita mokyti žmones, kaip sportuoti ar suprasti savo kūną. Bet paeksperimentavau, pabandžiau kelis klubus, viename man iškart pasiūlė darbą. Buvome bendraminčiai su tokiu vaikinu. Jaunas savininkas, jau kelerius metus dirbo. Mano darbas – grupinės treniruotės, rūpintis klientais, sale ar keliomis salėmis“, – apie aistrą sportui, virtusią darbu, pasakoja Norbertas.
Lietuvis įkūrė ir filosofijos klubą. Kartu su kitais Norvegijos lietuviais studijuoja filosofų raštus ir dalijasi mintimis bei įžvalgomis. Išvydę sportišką Norberto kūną, žmonės dažnai nustemba, kad jis veda ir tam tikras sielos treniruotes.
„Stebisi, mano, kad sportiškas vaikinas gali būti tik didelis agresyvus mačo. Supratau, kad tai, kaip mintys susijusios su kūnu, yra viena, bet pačios idėjos apie gyvenimą man žymiai artimesnės, negu kaip aš atrodau. Daug kam keista, kad su draugais santechnikos įmonėje pradedu filosofuoti ar pradedu kalbėti apie psichologiją, bet manęs tai nestabdė. Supratau, kad jie negali manęs sustabdyti. Tik aš galiu save sustabdyti. O aš nenoriu sustoti, man viskas įdomu“, – tikina filosofu save laikantis lietuvis.
Kol dauguma skundžiasi neturintys laiko, Norbertas, atradęs mėgstamas veiklas, per dieną suspėja padaryti daugybę dalykų. Planuoja ne tik darbą, bet ir poilsį.
„Atsikeliu ir klausau tinklalaidžių. Radau įdomių laidų, muzikos, knygų. Man niekada nėra nuobodu, net kai medituoju. Mano diena prasideda taip: atsikeliu, pavalgau, pradedu ką nors žiūrėti, klausyti dokumentikos, iš vakaro turiu idėją. Pusvalandį paskaitau ir einu į darbą. Spėju paklausyti tinklalaidžių, meditacinės muzikos ar paskaityti, pasportuoti, po to sportuoju su visais ir sportuoju dar kartą. Laisvu laiku medituoju, skaitau ir klausau, užimu save“, – pasakoja emigrantas.
Atradęs knygas, sportą, naujus draugus, Norbertas pagaliau jaučiasi visavertis žmogus. Jam net sunku patikėti praeities klaidomis – atrodo, kad jas padarė kažkas kitas.
„Buvo drama, mąsčiau, kaip sunku. Dabar sugebu į viską kitaip žiūrėti. Suprantu, kad tos dramos reikėjo, bet dabar su ja esame geri draugai. Sakome, kad tai turėjo įvykti, mes laimingi, kad tai įvyko. Esame geriausia, ką gali turėti mūsų sūnus. Mane pakeitė buvimas tėvu. Svarbos suvokimas, kas yra vaikas. Supratau, kiek daug reiškiame vienas kitam. Ką aš darau, darys ir jis, ką sakau, jis matys. Jei nori idealaus vaiko ar gražaus jam gyvenimo, pats turi gražiai ir įdomiai veikti. Supratau, kad vaikas manyje buvo miręs. Tai man buvo įrankis, kai suvokiau savo atsakomybę vaikui“, – tikina lietuvis.
Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
