Barselona – jau antras didmiestis, kuriame apsigyveno Viktorija Amia Juodkazytė. Prieš tai ji gyveno Londone. Ji pasirinko du absoliučiai skirtingus gyvenimus. Londone ji buvo karjeristė, laiką leidžianti su milijonieriais ir perkanti brangius drabužius. Barselonoje – ne tokia turtinga, bet laiminga. Po 11 metų supratusi, kad laimės ieškojo visiškai ne ten, šiandien Viktorija padeda kitoms moterims atrasti save.
Viktorija pasakoja, kad į svajonių šalį Londoną ji išvyko iš karto po mokyklos baigimo. Anglija Viktoriją traukė visada. Ten jai patiko viskas: du čiaupai vonioje, skrudinta žuvis su bulvytėmis vakarienei, didelio miesto šurmulys ir senų tradicijų persmelkta kasdienybė universitetų miesteliuose.
„Nuo mažens svajojau studijuoti Londone. Buvau prisikabinėjusi nuotraukų: Londono telefonų būdelių ir Big Benų. Troškimas studijuoti Londone visada buvo. Nedalyvavau net paskutiniame skambutyje. Buvau jau susikrovusi lagaminus ir pakeliui į Londoną. Po mėnesio pradėjau studijuoti. Viskas nutiko labai greitai“, – pasakoja emigrantė.
Viktorija svajojo būti turtinga. Leisti sau pasivaikščiojimus po prabangias parduotuves, norėjo valgyti geriausiuose restoranuose, leisti laiką su madingais žmonėmis. Tačiau greitai gyvenimas svajonių mieste Viktoriją grąžino į realybę.
„Įstojau į Kingstono universitetą. Į viską žiūrėjau didelėmis akimis. Išsvajotasis Londonas atrodė kaip auksu padengtas, viskas nuostabu. Įsivažiavau į studijas ir pradėjau dirbti, tada pasimatė kasdieninė realybė. Pradėjau dirbti nekilnojamojo turto agentūroje kaip komandos narė. Nebuvo vakarėlių ir atsipalaidavimo. Ryte mokykla, po pietų darbas – ir taip visus 3 metus. Per atostogas mokydavausi egzaminams.
Išsekimo lygis didelis, bet nesigailiu nė dienos, nes buvo didelė paspirtis ateityje. Kai kolegos po universiteto bandė susirasti darbą, buvo labai sudėtinga. O aš jau buvau pradėjusi kopti savo įspūdingos karjeros laipteliais“, – prisiminimais dalijasi Viktorija.
Nors ir turėjo darbą, iš pradžių lietuvė dar negalėjo tikėtis lengvo gyvenimo. Pragyvenimas Londone – be galo brangus. Tačiau Viktorijai prireikė tik 2-ejų metų, kad iš vargšės studentės taptų daug uždirbančia ir su vietos elitu bendraujančia karjeriste.
„Buitis ir kasdienybė iš pradžių buvo studentiška. Gyvenau labai mažame kambaryje. Tačiau pirmas darbas buvo ne tik nuostabioje įmonėje, bet ir pirmas projektas mane įkvėpė. Atidaviau viską ir po kelerių metų iš komandos narės buvau paaukštinta ir 22-ejų jau vadovavau komandai“, – apie karjeros pradžią Londone pasakoja mergina.
Jauną merginą iš Lietuvos apžavėjo londonietiška prabanga. Turtuolių kasdienybę, kurią iki tol matė tik filmuose, dabar Viktorija matė savo akimis ir labiau už viską norėjo tapti to dalimi.
„Kartais negalėdavau patikėti, kad mano kojos tikrai liečia šitą grindinį, kad tikrai sėdžiu ant šitų baldų ir tikrai bendrauju su tais žmonėmis“, – žaibiškai užsikūrusią karjerą prisimena pašnekovė.
Kasdien darbo reikalais bendraudama su turtuoliais, Viktorija ėmė keistis. Ji nebebuvo paprasta mergaitė iš Lietuvos. Akimirksniu tapo tikra Londono gyventoja su griežtai sudaryta darbotvarke, kur vietos yra ne tik darbams, bet ir elito vakarėliams.
„Dideli verslininkai iš Rusijos, Singapūro, Anglijos, Jungtinių Arabų Emyratų. Metai po metų dirbau, gaudavau dovanas, eidavau į elitinius vakarėlius. Visko norėjau ir viską turėjau“, – sako pašnekovė.
Dėl visų gėrybių – rankinukų, suknelių ir gražių batelių – Viktorijai reikėjo be galo daug dirbti. Tada jai atrodė, kad kiekviena sunkaus darbo valanda virsta auksu.
„Labai daug darbo, daug streso, daug valandų, daug atsakomybės. Norėjau pasiekti, kad vadovai duotų svarbiausius projektus. Dirbau tarptautinėje kompanijoje, man davė svarbiausius kompanijos projektus. Pripažinimas buvo motyvacija eiti toliau. Kuo toliau – tuo daugiau ir prabangiau“, – pasakoja lietuvė.
Viktorija pripažįsta, kartais būdavo taip sunku, kad norėjosi verkti. Visus sunkumus ji gniaužė savyje ir niekada neparodydavo, nes žinojo: viena nubyrėjusi ašara ar savitvardos praradimas iškart sumenkins jos autoritetą.
„Aš buvau labai griežta. Turėjau įrodyti, kodėl esu vadovė. Susirinkimas su 12 vyrų: architektų, dizainerių, nekilnojamojo turto plėtotojų ir aš jį vedu. Jie turi klausyti mano patarimų ar siūlymų. Turėjau gražiai susistyguoti. Juokdavomės, nes mano komanda prieš man įeinant į pastatą per radiją susiskambindavo: „Ji eina į pastatą“. Visi išsitiesia, susitvarko: „Labas rytas, Viktorija, geros dienos“. Tada visi vėl atsipalaiduoja“, – sako Viktorija.
Klientai, profesinė sėkmė ir valdžia – šitie dalykai Viktorijai buvo svarbiausi. Santykiai su vyrais, planai apie šeimą – paskutinėje vietoje. Draugai – tik tie, kurie naudingi. Šitaip Viktorija gyveno 11 metų. Kasdienis pinigų ir galios troškimas – tokia buvo lietuvės kasdienybė, kol vieną dieną ji ėmė abejoti savo gyvenimo būdo teisingumu.
„Jaučiau, kad senka baterija. Pradėjau domėtis sveikatingumu, mityba, studijavau Natūropatijos koledže Londone mitybą, kad pati save suprasčiau, norėjau balanso. Išsikrausčiau iš Londono į Vinčesterį. 3 valandas sėdėdavau traukinyje. Galiausiai ėmiau mąstyti: sėdžiu traukinyje, dirbu, grįžtu, pavalgau, miegu ir vėl į darbą. Atrodė nesibaigiantis ciklas.
Pradėjau savęs klausti, koks mano tikslas, ko aš čia atėjau. Ar iš tikrųjų atėjau žaisti šitą ruletę. Išvažiuoji atostogų, pailsi 2 savaites. Bet grįžti į tą pačią ruletę. Jaučiau, kad nebėra gyvenime balanso“, – teigia pašnekovė.
Barselona – miestas garsėjantis architektūros šedevrais, gardžiu maistu, meno pilnais muziejais ir didmiesčiui nebūdinga lengva atmosfera. Čia prasidėjo naujas Viktorijos gyvenimas – be streso ir pykčio. Nors iš Londono atsivežė kalną aukštakulnių, emigrantė juos apsiauna vis rečiau. Karjeristės sprendimas palikti viską, dėl ko Londone stengėsi, pribloškė aplinkinius.
„Kai pateikiau prašymą išeiti iš darbo, visiems buvo šokas, jie negalėjo patikėti. Jie sakė: „Viską čia turi: butą, santykius, karjerą, finansinį stabilumą. Ką tu darai? Turi darbą Barselonoje?“ „Ne, neturiu.“ „Turi, kur gyventi Barselonoje?“ „Ne, neturiu.“ „Pažįsti ką nors Barselonoje?“ „Nepažįstu nieko.“ „Tai ką tu darai?“ „Mane traukia, važiuoju“, – apie lemtingą gyvenimo žingsnį atvirauja Viktorija.
Londone Viktorija dirbo ir stengėsi, kad pasiektų kuo daugiau, bet po 11 metų pastangų suprato, kad laimės ieškojo visiškai ne ten. Po moteriškumo mokymų Meksikoje, Tailande ir Kosta Rikoje Viktorija suprato: jei taip gyvens toliau, laiminga nebus niekada. Iš nekilnojamojo turto projektų vadovės ji tapo moteriškumo mokytoja.
„Sprendimas nebuvo lengvas. Kai nusprendžiau nebegyventi Londone, buvo 2 metų pauzė ir vidinis konfliktas: paliksiu viską, ką toliau darysiu? Pradėjau dirbti su moterimis. Atradau pašaukimą, jaučiausi nuostabiai. Sakiau, kad viskas, reikia važiuoti, reikia ieškoti gyvenime balanso. Žiūriu kompiuteryje į pasaulio žemėlapį ir mąstau, kur norėčiau gyventi“, – sako Viktorija.
Dabar lietuvė daugiausia dirba per atstumą. Per kompiuterio ekraną susitinka su moterimis iš viso pasaulio ir kalbasi apie moteriškumą, padeda atrasti save taip, kaip kadaise pati save atrado.
„Padedu moterims, kurios eina per tą patį, ką aš perėjau Londone. Padedu susijungti su savo kūnu, su moteriška esybe, tapti spinduliuojančia moterimi, kuri eina gatve ilga suknele ir traukia visų dėmesį, visiems įdomu, kas ji. Tai moteriškumas, tai moteriška energija, kurią žinant ir turint įrankius nesudėtinga gauti“, – apie atrastą naują veiklą pasakoja lietuvė.
Dabar Viktorija nuomojasi butą šalia Barselonos centro su didele terasa į miestą. Nei jos apranga, nei gyvenimo būdas neprimena karjeristės, kokia dar neseniai buvo.
„Pradėjau gyventi holistinį gyvenimą, domiuosi psichologija, mityba, ajurveda. Gilinuosi į daug skirtingų kultūrų ir stengiuosi suprasti, kas aš esu, ką aš čia veikiu, kas esu kaip moteris. Turėdavau dizainerių rūbų, rankinių. Norėdavau viso to. Dabar nebenoriu. Viską atidaviau, palikau dėžutėse. Gyvenau visai kitokį gyvenimą.
Galiu sau leisti viską, ko noriu, bet kokybė visai kitokia. Pasitenkinu mažiau ir esu daug laimingesnė sustodama ir pasidžiaugdama tuo, ką turiu, negu stengdamasi siekti ko nors vien todėl, kad tai turi kažkokio dizainerio etiketę. Dabar neturiu tiek daug pinigų, bet turiu visa kita, ko reikia moteriai“, – sako Viktorija.
Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
