Jeigu keliausite automobiliu po Norvegiją, pastebėsite, kiek daug ten vėjo malūnų. Norvegija – vėjuota šalis, noriai besinaudojanti vėjo energija. Yra duomenų, kad būtent šis elektros gavybos būdas mažiausiai kenkia aplinkai. Vėjo malūnai pakeitė ir Editos bei jos vyro Anderso gyvenimą.
Pastaraisiais metais poros verslo apyvarta pasiekė 3 milijonus eurų ir toliau auga. Specialių dalių, skirtų vėjo malūnams, montavimas sutuoktinius pavertė turtuoliais. Tačiau prieš 15 metų, kai Edita atvyko į Skandinaviją, jokiais turtais nekvepėjo.
Mergina dirbo valytoja, taupė ir apie tokią ateitį nedrįso svajoti. Tačiau pinigus skaičiuoti Edita mokėjo ir tada – Žemės ūkio universitete baigė buhalteriją.
„Studijuodama važinėjau į užsienį. Pirmąkart išvažiavau į Vokietiją, paskui į Šveicariją, man taip patiko. Pirmą vasarą buvau iki pat spalio vidurio, užsisėdėjau, studijos kentėjo, iš dieninio perėjau į neakivaizdinį. Užsienis mane sužavėjo, man viskas įdomu“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo Lazdijų rajone, Veisiejų kaime, užaugusi Edita.
Kiekvieną vasarą ji vykdavo dirbti į užsienį, vykdavo su universiteto siuntimu į mokamą praktiką. Prieš skrisdama dažnai net nežinojo, ką tiksliai dirbs.
„Atvažiuoji, sako: „Jūs melšite karves.“ Tokia buvo mano pirma išvyka“, – prisiminė Edita.
Sunkūs ūkio darbai kaime užaugusios ir anksti tėvo netekusios merginos neišgąsdino, be to, juk jie leido susimokėti už mokslus.
„Toje fermoje buvo 500 karvių. (Melžiamos) su aparatais, reikia juos prijungti. Po pirmų dienų labai skaudėjo rankas. Turi ne šiaip nusiprausti, bet visą galvą, drabužius – viską, nes kvapas labai įsigeria“, – pirmą patirtį užsienyje nupasakojo lietuvė.
O Šveicarijoje darbas kvepėjo obuoliais, tiesa, dirbant po 11 valandų kasdien, išskyrus sekmadienius, malonumo būta nedaug. Smulkiai, nedidelio ūgio lietuvei skinti obuolius lengva nebuvo, reikėjo tampyti kopėčias, bet ji tyliai dirbo ir nesiskundė – džiaugėsi, kad gali užsidirbti ir pakeliauti.
Susipažinusi su vyru, Edita patraukė į Norvegiją. Prieš 15 metų apie šią šalį ji mažai žinojo, nemokėjo nei norvegiškai, nei angliškai, nes Vokietijoje ir Šveicarijoje susikalbėdavo vokiškai. Pirmas Editos darbas čia – valytojos.
Lietuvė buvo darbšti, greitai mokėsi, todėl pamažu gavo daugiau atsakomybės reikalaujančias pareigas.
Po dvejų metų Edita su vyru įsikėlė į namus Stavangeryje, susilaukė dukros. Čia istorija galėtų laimingai baigtis, bet 2012-aisiais pora priėjo skyrybų slenkstį. Pašnekovė sako, kad tai buvo jos sprendimas.
Tik išsiskyrusi Edita pamatė, kiek atsakomybės nešė ant savo pečių, kol buvo ištekėjusi.
„Lietuvoje toks standartas – moterys turi gaminti maistą, skalbti, lyginti, viską daryti. Toks buvo ir mano požiūris. Kai išsiskiri, pagalvoji: kam to reikia?“ – laidoje kalbėjo Edita.
Nors skyrybos buvo skaudžios, į pokyčius moteris stengėsi žiūrėti pozityviai. Pardavusi namą nusipirko butą mažesniame miestelyje. Dabar Edita gyvena ne Stavangeryje, o beveik 2 valandos kelio nuo ten – mažame ir romantiškame Haugės miestelyje. Dabartinis jos sutuoktinis – norvegas vardu Andersas. Ir dirba ji nebe valgykloje, o prie kompiuterio – skaičiuoja savo įmonės finansus.
Antras emigracijos etapas lietuvei suteikė ramybę, meilę ir turtus. Bet pirmiausia reikėjo pakeisti požiūrį ir į save, ir į vyrus, ir į gyvenimą.
„Iš Lietuvos atsinešiau tokį standartą: paduok valgyti, elkis mandagiai, garsiai nesijuok“, – sakė Edita.
Galiausiai Andersas ir Edita apsigyveno kartu, iš dviejų iširusių šeimų sulipdydami vieną. Abu iš buvusių santuokų turi po dukterį.
Edita keitė darbus į vis geresnius, padėjo ir tai, kad Norvegijoje baigė su ekonomika susijusius mokslus. Galiausiai įsidarbino vietos Užimtumo tarnyboje. Šiame darbe ji jautėsi savo vietoje ir gal čia pat tebedirbtų, jei ne nuosavas verslas, kurį su vyru pradėjo prieš ketverius metus.
Verslo idėja kilo dabartiniam Editos vyrui. Vėjo malūnus prižiūrinčioje įmonėje dirbęs Andersas nusprendė pradėti nuosavą verslą. Finansininkė žmona tapo svarbiausia jo partnere. Dabar pora užsiima pagrindų vėjo malūnams statyti gamyba ir montavimu. Verslas sėkmingas, jau žengia į kitų šalių rinkas.
Nors emigraciją galima vadinti sėkminga – čia susilaukė dukros, iš naujo įsimylėjo, sukūrė patogų gyvenimą užtikrinantį verslą, apie Lietuvą Edita nenustojo galvoti.
„Labiausiai pasiilgstu tėviškės. Užaugau prie didelio ežero, gamtoje, dabar ten gyvena mama“, – sakė pašnekovė.
Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
