Istorijos

2021.10.09 07:00

Namie negalima gaminti maisto ir avėti šlepečių: lietuvė – apie keisčiausias Singapūro taisykles ir itin griežtą pandemijos kontrolę

Kristina Kybartaitė, LRT.lt2021.10.09 07:00

Per patį pandemijos piką į Singapūrą gyventi išvykusi Ayda Grišiūtė teigė, kad gavusi darbo pasiūlymą beveik iki paskutinės minutės nežinojo, ar išvykti pavyks: dėl itin griežtų pandemijos ribojimų gauti vizą užtruko beveik pusę metų. LRT.lt pašnekovė papasakojo, kaip šalis-miestas valdė pandemiją ir kaip atrodo gyvenimas šioje tolimoje Azijos valstybėje. „Niekur Europoje tokių taisyklių nesu mačiusi“, – šypsojosi ji, pasakodama apie kasdienybę Singapūre.

A. Grišiūtė Singapūre įsikūrė šių metų pradžioje. Ji čia atvyko, kai iš daugiau nei 60 kandidatų gavo pasiūlymą dirbti Šveicarijos universiteto Singapūro padalinyje.

„Suomijoje baigiau architektūros magistrą. Jis buvo susijęs su moksliniais tyrimais, didelėmis urbanistinėmis sistemomis. Baigusi magistrą, nors dirbau kaip architektė, pritaikyti tas žinias, kurias įgijau, nelabai buvo kur. Mano magistro vadovė patarė žiūrėti į tokias Azijos šalis kaip Singapūras, ir kaip tik radau Šveicarijos universiteto Singapūre padalinio darbo skelbimą. Buvo labai įdomus projektas, jie kaip tik ieškojo tyrėjo, aplikavau“, – pradžią prisiminė pašnekovė.

Vis dėlto, net ir nurungus konkurentus, atvykti gyventi į Singapūrą paprasta nebuvo. Kadangi siautė pandemija, Singapūras buvo labai užsidaręs ir į jį patekti užsieniečiams buvo itin sudėtinga. Vizos gavimo procesas, kaip pasakojo A. Grišiūtė, užtruko beveik pusę metų: darbo pasiūlymą ji gavo dar praėjusių metų liepą, o atvykti pavyko tik šių metų pradžioje.

„Aš atvykau į Singapūrą per patį pandemijos įkarštį. Singapūras buvo labai užsidaręs: jeigu nesi šeimos narys arba neatlieki mokslinių tyrimų Singapūrui, galimybės patekti praktiškai nėra. Dėl to procesas užtruko labai ilgai, kilo daug klausimų, kodėl nėra vietinio žmogaus, kuris galėtų tą mano poziciją užimti. Reikėjo pateikti daug įvairių įrodymų, sukurti savo darbų aplanką, kad įrodyčiau, kodėl esu tinkamiausia tam darbui. Tik po kelių mėnesių pavyko gauti vizą, o anksčiau, kiek žinau, tam užtekdavo poros savaičių“, – pasakojo lietuvė.

Taigi pirmi žingsniai šioje šalyje buvo lėti ir neužtikrinti. Kaip pati sakė, tiesiog lauki, kada tave įleis ar neįleis. O kai jau pagaliau pavyko patekti į Singapūrą, porą savaičių teko praleisti karantine, kasdien matuotis temperatūrą, darytis begalę testų.

Griežta pandemijos kontrolė

Nors patekti į šalį buvo sudėtinga, kaip pasakojo A. Grišiūtė, tuo metu pandemijos situacija buvo kiek geresnė: viskas atidaryta, buvo galima eiti į kavines, sporto centrus, vyko renginiai. (Pokalbio metu dauguma vietų buvo užvėrusios duris dėl delta atmainos, tačiau buvo planuojami atlaisvinimai.)

Pašnekovė sakė, kad Singapūre pandemija valdoma pasitelkus specialią programėlę, padedančią registruotis kiekvienoje lankomoje vietoje.

„Yra speciali mobilioji programėlė, kuri veikia Bluetooth principu. Kiekvienoje įstaigoje yra po aparatą, prie kurio pridėjęs telefoną automatiškai esi užregistruojamas. Sekimas yra gana didelis, bet tai labai padeda atsekti koronaviruso atvejus“, – sakė A. Grišiūtė ir pridūrė, kad per šią programėlę taip pat matoma, ar žmogus pasiskiepijęs.

Tautietės teigimu, didžioji dalis populiacijos yra paskiepyta, vakcinuotiems žmonėms leidžiama eiti į kavines, sportuoti ir t. t.

Kaip pasakojo ji, per tą laiką, kai gyvena šalyje, buvo kelios koronaviruso bangos, kai labai išaugo atvejų skaičius. Tuo metu šalis praktiškai per porą dienų sugebėjo visiškai užsidaryti – duris užvėrė įstaigos, kavinės, pasilinksminimų vietos.

„Bet kai atvejų sumažėjo, šalis sugebėjo per porą dienų vėl viską atidaryti“, – pasakojo A. Grišiūtė ir pridūrė, kad dėl to žmonės bijo keliauti, net jei tai ir būtų leidžiama, mat šalis-miestas yra pajėgi labai greitai prisitaikyti prie situacijos, tad po kelionės sugrįžti gali ir nepavykti.

Ji taip pat pasakojo, kad itin griežtai taikomos saviizoliacijos taisyklės atvykėliams. Esą sumanius palikti karantino viešbutį gresia net kalėjimas.

Griežtas pandemijos valdymas atsiperka – ketvirtadienį BBC paskelbtame penkių saugiausių popandeminių pasaulio miestų sąraše puikuojasi ir Singapūras.

Kainos – kaip Skandinavijoje

A. Grišiūtė pasakojo, kad Singapūras nėra pigi šalis gyventi, greičiau priešingai. Pasak jos, kainas galima lyginti su Danijos ar Suomijos. Čia brangi ne tik nuoma, bet ir šeimos kūrimas, vaikų auginimas.

„Viešasis transportas palyginti pigus – tiek metro, tiek autobusai, tiek taksi. Brangiau negu Lietuvoje, kiek atsimenu, bet, palyginti su Kopenhaga, yra pigiau. Nuomos kainos didelės. Labai daug butų savininkų pertvarko butus, kad jie turėtų daugiau kambarių. Tokiu būdu mažėja kaina nuomininkui, o nuomotojui didėja pajamos“, – dėstė lietuvė.

Vis dėlto ji atskleidė, kad vienas dalykas Singapūre visai nebrangus – tai maistas, jei valgyti renkiesi vadinamuosiuose „hawker“ centruose.

„Tai yra maisto centrai, sudaryti iš daugybės mažų prekystalių, kaip kioskų, kuriuose gaminamas maistas. Tokia maisto kultūra įtraukta net į UNESCO. Tai labai įvairi virtuvė. Ten maistas kainuoja 3–5 Singapūro dolerius, kas yra apie 2–4 eurai už porciją. Žmonės dažnai kiekvieną dieną valgo būtent tokiuose centruose, nes Singapūras labai mažas, praktiškai viską importuoja, gali gauti visko iš visur, bet kainos prekybos centruose yra didesnės. Dėl to tie „hawker“ centrai yra pati pigiausia alternatyva, ir tu ten gauni skanaus maisto, nereikia gamintis pačiam“, – pasakojo pašnekovė.

Pasak jos, tokiuose maisto centruose galima rasti prekystalių, įvertintų „Michelin“ žvaigždute, tad maistas tikrai neprastas.

Stebino keisčiausi draudimai

Minėti „hawker“ centrai yra išsigelbėjimas daugeliui daugiabučiuose butus besinuomojančių žmonių, mat Singapūre, kaip pasakojo A. Grišiūtė, neretai nuomotojai draudžia gamintis maistą namie.

„Kiek teko ieškoti pačiai buto, nuomotojai dažnai neleidžia gamintis maisto, kiti butai neturi nei kaitlenčių, nei orkaičių. Kai kur galima tik mikrobangų krosnelėje šildytis maistą. Mačiau ir tokių skelbimų, kur negalima valgyti savo kambaryje. Niekur Europoje tokių taisyklių nesu mačiusi“, – pasakojo pašnekovė.

Jos spėjimu, tokia keista taisyklė taikoma dėl to, kad maisto gaminimas sukelia nemažą netvarką, sklinda kvapai, o jei nuomininkai pasitaiko netvarkingi – gali atsirasti ir parazitų.

Nors lietuvė nuomojamame bute gamintis maistą gali, galioja kita taisyklė – nevaikščioti su šlepetėmis.

„Bute gyvenu su dar keturiais žmonėmis tiek iš Europos, tiek iš Azijos. Vienas dalykas, kurio čia negaliu daryti, yra vaikščioti su šlepetėmis, nes tai per garsu, tai gali trukdyti kitiems gyventojams. Manau, viskas susiveda į tai, kad kuo mažiau diskomforto sukeltum kitiems“, – pasakojo ji.

Singapūre esama ir daugiau taisyklių, kurios europiečiams gali pasirodyti keistos ar griežtos. Viena garsiausių – negalima įsivežti ir vartoti kramtomosios gumos. Taip pat negalima viešoje vietoje valgyti ar į viešąjį transportą įsinešti vaisiaus duriano, mat jis skleidžia labai stiprų kvapą.

Paklausta apie dar vieną plačiai aptarinėjamą Singapūro draudimą – net ir savo namuose būti nuogam, – pašnekovė juokiasi.

„Aš manau, kad namuose nuogas gali būti, kol niekas nemato. Tokia taisyklė gal yra dėl to, kad Singapūras yra antras pagal tankumą miestas. Žmonės gyvena aukštuose dangoraižiuose, atstumai tarp pastatų yra gan maži, todėl dažnu atveju gali žiūrėti į kažkieno kito namus. Galbūt tai yra vaizdas, kurio nebūtinai nori matyti“, – samprotauja lietuvė.

Už pažeidimus Singapūre baudžiama gana griežtai. A. Grišiūtės teigimu, itin rimtos bausmės laukia už viską, kas susiję su bet kokiomis narkotinėmis medžiagomis, taip pat griežtai kontroliuojamas šiukšlinimas, grafičiai. Už pastaruosius gali grėsti net įkalinimas, dėl to išpaišytų sienų šioje šalyje beveik nėra.

Galimybės grįžti į Lietuvą neatmeta

A. Grišiūtė neslėpė, kad Singapūre visam laikui planų neturi, be to, tai nėra taip paprasta dėl griežtos kontrolės.

„Aš atvykau čia dirbti pagal terminuotą sutartį, o paskui žiūrėsiu, į ką tai išaugs. Bet garantijos, kad galėsiu čia pasilikti ilgam kaip, pavyzdžiui, Europoje, nėra. Tavo viza baigiasi ir, jei tu jos negali prasitęsti, turi per mėnesį išsikraustyti“, – sakė ji.

Anot pašnekovės, europiečiai nedažnai lieka Singapūre – tam įtakos turi ir darbo vizos, ir kainos. Kurti šeimos dažniausiai išvykstama į savo šalį.

Per pastaruosius šešerius metus Danijoje, Suomijoje, Italijoje ir Vokietijoje gyvenusi A. Grišiūtė neatmeta minties, kad kada nors grįš į Lietuvą. Vis dėlto kol kas galimybių nemato.

„Aš manau, kad tas kraustymasis yra lengvesnis jaunais kaulais. Dabar jau norisi ko nors stabilesnio. Aš savo sprendimą kraustytis visada sieju su tuo, ar man bus įdomu, ar sugebėsiu save atskleisti, ar gausiu užduočių, kurios man bus iššūkiai. Jei tokių iššūkių atsirastų Lietuvoje, man būtų labai įdomu grįžti ir tą patirtį pritaikyti Lietuvoje. Bet manau, kad tam dar per anksti. Manau, ateinančius 3–4 metus praleisiu arba Singapūre, arba kur nors Europoje, bet kada nors būtų smagu pritaikyti žinias Lietuvoje“, – kalbėjo ji.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt