Istorijos

2021.06.12 19:35

Atsigauti po onkologinės ligos į Dubajų išvykęs Dainius įkūrė verslą ir padėjo vargstančiam vaikinui iš Ugandos

LRT PLIUS laida „Širdyje lietuvis“, LRT.lt2021.06.12 19:35

Klaipėdietis Dainius Špučys jau šešerius metus gyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jis – verslininkas. Dubajuje užsiima, kaip pats sako, viskuo, kas susiję su apšvietimu: gamina lempas, įrengia apšvietimą skirtingose erdvėse. Čia jis atvyko atsigauti po onkologinės ligos ir pamažu įkūrė verslą.

Kaip LRT PLIUS laidoje pasakojo pašnekovas, įmonė nedidelė, bet užsakymų netrūksta, yra pasamdęs keletą darbuotojų.

„Dubajuje labai daug lemia pažintys“, – apie verslo pradžią pasakoja čia įsikūręs lietuvis.

Dubajuje verslą įkūręs Dainius išgelbėjo Alviną iš Ugandos: dabar užkrečia ir meile Lietuvai

Prieš penkerius metus Dainius rado žmonių, kurie juo patikėjo, ir pradėjo sektis. Jis tikina labai gerai žinąs, ką reiškia būti svetimoje šalyje, kur niekas kitas tavimi nepasirūpins. Kadaise pats radęs pagalbininkų, šiandien jis padeda Alvinui – jaunam vyrui iš Ugandos, patekusiam į beviltišką padėtį.

„Prieš metus viename statybų projekte dirbome ir šitas žmogus tiesiog atėjęs žiūrėjo žiūrėjo, vaikščiojo vaikščiojo ir sako: man labai įdomu, kaip čia viskas veikia, kaip čia tos lempos veiks. Aš kažkaip pagalvojau, gal man reikės darbuotojų, ir daviau jam savo vizitinę kortelę. Po kažkiek laiko jis man paskambino ir pasakė, kad turi bėdų, kad jam nemoka atlyginimo, kad jis gyvena labai blogomis sąlygomis, kad jį skriaudžia, kad ten neskaito žmonėmis ir t. t. Sakau: gerai, reikia bandyti kaip nors padėti“, – prisimena Dainius.

Pasak jo, Dubajuje labai svarbu, iš kur esi kilęs. Jeigu tu europietis ar amerikietis, būsi gerbiamas ir gerai uždirbsi. O jei esi atvykėlis iš Indijos, Pakistano ar skurdžių Afrikos valstybių, už save reikės stipriai pakovoti, nes sąlygas gausi daug prastesnes.

„Verčia dirbti 12 valandų be išeiginių, jo atlyginimas tada buvo 900 darhamų, tai yra apie 200 eurų. 200 eurų, 12 valandų darbo, kartais 14 valandų, naktį, dieną“, – pasakojo pašnekovas, tai vadinantis praktiškai vergove.

Dainiui Alvino pagailo. Jis suprato, kad padėti vaikinui iš Ugandos yra jo pareiga. Juk kadaise jam pačiam padėjo Dubajuje jau įsitvirtinę žmonės.

Pašnekovas pasakoja kreipęsis į tuometį Alvino darbdavį, mėgindamas pagelbėti, tačiau buvo išgrūstas iš biuro. Net Alvinui pasirašius atleidimo prašymą, Dainius pasakoja, darbdavys nenorėjo jo išleisti ir, kaip priklauso pagal įstatymą, per 30 dienų sumokėti visų atlyginimų.

„Aišku, įstatymai Dubajuje veikia, jis išėjo, todėl mes bandėme ieškoti jam darbo. Ir tuo metu pagalvojau – nors jis ir nedirbęs toje srityje, pabandysiu duoti palituoti. Žiūriu, kad jam puikiai sekasi, ir tada jis įsidarbino pas mane“, – pasakojo laidos pašnekovas.

Iš skurdžios šalies – ieškoti geresnio gyvenimo

Dainius sako, kad Dubajuje atvykėliai iš skurdžių valstybių jau seniai įpratę būti žeminami ir iš baltaodžio europiečio pajutę pagarbą nuoširdžiai nustemba.

„Aš visą laiką jam sakau: tu nevadink manęs seru, aš blogai jaučiuosi. Paprastai gali – Dainiumi. Jie, afrikiečiai, vienas kitą vadina broliais, tai sakau, mane gali broliu vadinti, bet ne seru“, – pasakojo vyras.

Jis teigia Alvinui visada pabrėžiantis, kad visi yra lygūs, visi turi jausmus, o ir dirba vieni geriau, kiti blogiau nepriklausomai nuo rasės ar kilmės.

Paklaustas, kodėl iš Ugandos atvyko būtent į Dubajų, Alvinas atsako pragmatiškai: Jungtinius Arabų Emyratus iš Ugandos pasiekti daug pigiau negu Vakarų Europą, o atlyginimai čia dideli. Kad padėtų savo Afrikoje likusiai šeimai, trisdešimtmetis Alvinas nusprendė rizikuoti – skrydis į Dubajų buvo brangus loterijos bilietas.

„Kelionė svetur dirbti – Ugandoje didelis gyvenimo įvykis. Tiesiog ilgainiui tu supranti, kad neturi kito pasirinkimo. Aš savo šalį palikau, nes ten neturėjau darbo, neturiu išsilavinimo. Aš ten viską praradau ir neturėjau kito pasirinkimo, kaip išvykti ir viską pradėti nuo nulio, ko nors išmokti.

Kai gimiau, tėvas manimi nesirūpino. Tai labai liūdna. Dabar aš esu tėvas savo šeimai. Turėjau stotis ant kojų ir kovoti už gyvenimą. Čia atvykęs aš kovoju sunkiau“, – laidoje pasakojo Alvinas.

Ugandoje ekonominė ir politinė situacija dabar itin prasta, todėl emigracija buvo vienintelis Alvino pasirinkimas. Negana to, jis serga epilepsija. Sergant šia liga kartkartėmis prasideda traukuliai, prarandama sąmonė.

Kai ėmė Alvinu pasitikėti kaip darbuotoju, Dainius pakvietė afrikietį vaikiną apsigyventi viename bute, nes suprato: imigrantas negali gyventi vienas ar su neatsakingais žmonėmis.

„Tiesiog aš ne taip seniai išsinuomojau šitą butą ir, kadangi Alvinas dirba mano įmonėje, o buto nuoma ganėtinai brangi ir atlyginimas neleistų jam susimokėti būtent šitame rajone. O man patogiau, kai šalia darbuotojai. Mums dviese pakanka čia tos vietos ir man galų gale smagiau, kai kas nors dar yra namuose. Prieš tai aš čia 6 metus vienas gyvenau“, – mintimis dalijosi vyras.

Dainius išsiskyręs, todėl bendranuomis praskaidrina nuotaiką. Kartu jie vakarieniauja ir žiūri televizorių, retsykiais išeina pasivaikščioti ir nuolatos kalbasi apie darbą.

„Viskas, ką veikiame kartu, sukasi apie darbą. Sutikau žmogų, kuris supranta, kad aš noriu mokytis, ir man padeda. Man tai labai daug reiškia“, – neslėpė Alvinas.

Užkrečiama meilė Lietuvai

Apsigyvenęs su Dainiumi Alvinas tapo didžiausiu Lietuvos gerbėju. Jis prisipažįsta: iki sutikdamas Dainių, apie Lietuvą nieko nebuvo girdėjęs. Bet bičiulis taip sudomino savo pasakojimais, kad dabar aplankyti Lietuvą yra viena iš svajonių.

Po truputį jis netgi mokosi lietuvių kalbos. Pilnais sakiniais dar nekalba, bet vis pildo žodyną.

„Moku pasakyti „labas vakaras“, taip pat pagaminti lietuviškas salotas, žinau, kaip gaminami cepelinai. Man patinka, kai galiu pabandyti ką nors naujo ir originalaus. Aš kalbu angliškai ir po truputį mokausi lietuviškai. Kai Dainius kalba, žinau, kad ir aš galiu išmokti. Kasdien jo klausiu, ką reiškia viena ar kita frazė. Kasdien išmokstu po vieną naują žodį ir po truputį stumiuosi į priekį. Tai mane verčia jaustis taip, lyg turėčiau naują šeimą“, – džiaugiasi Alvinas.

Jis taip pat kartais paklauso Dainiaus siūlomos lietuviškos muzikos ir jau turi mėgstamiausią lietuvių dainą – „The Roop“ kūrinį „On Fire“.

Dainius pasakoja, kad su bendranuomiu dalijasi žiniomis iš Lietuvos, žiūri lietuviškus filmus ir pan.

„Lietuvą aš myliu, aš visada apie Lietuvą kalbu. Kai atvykau į Dubajų, už mėnesio buvo Liepos 6-oji, ir aš pradėjau domėtis, kur čia lietuviai giedos himną, kaip čia viskas vyksta. Pasirodo, čia niekad to nebuvo. Aš tikriausiai pirmas suorganizavau „Tautiškos giesmės“ giedojimą. Tada buvo prie „Burdž Chalifos“, prie didžiausio pasaulyje pastato mes giedojome Lietuvos giesmę. Kitais metais giedojome prie „Burdž al Arab“, kuris Lietuvoje žinomas kaip „burė“, šitas pastatas yra pajūryje. Kiekvienais metais ta tradicija taip ir tęsiasi“, – pasakojo vyras.

Plačiau – LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.

Dubajuje verslą įkūręs Dainius išgelbėjo Alviną iš Ugandos: dabar užkrečia ir meile Lietuvai
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.