Po gyvenimo Londone ir Berlyne tapytoja Julija Jankelaitytė grįžo į Lietuvą ir tikina čia besijaučianti geriausiai. Sava šalis ir žmonės – tai tapytoja ir laiko jos suklestėjusios kūrybos paslaptimi.
„Kad man įdomu (tapyti – LRT.lt), supratau dar vaikystėje. Mama bandė mane „nustumti“ į muziką, bet ten man buvo per daug struktūros, reikėjo sėdėti ir groti išsitiesus, todėl man tai buvo nepriimtina“, – šypteli LRT TELEVIZIJOS laidai „Labas rytas, Lietuva“ apie tapymui gimusią meilę pasakojanti Julija.
Menininkė augo Šalčininkuose, baigdama mokyklą suabejojo, ar tikrai būsianti menininkė ir ar įmanoma iš meno išgyventi. Ieškodama stabilios profesijos, mergina stojo mokytis anglų filologijos, bet paskutinę akimirką išvyko į Londoną studijuoti meno. Vykdama iš mažo miestelio, pamena, tada net neįsivaizdavusi, ko laukti.
„Tas didelis pasaulis, metropolis man būdavo matytas tik filmuose ir girdėtas iš pasakojimų, toks siurrealus dalykas. Visgi negalėčiau sakyti, kad atvažiavusi patyriau didžiulį šoką. Tiesiog žingsnis po žingsnio įsilieji į tą gyvenimą. Ten ritmas greitas ir niekad nesustoji, net jei norėtum pailsėti ar apsidairyti, negali, nes tave praris“, – apie gyvenimą Europos sostinėse kalba menininkė.
Juljja mokėsi Londono Metropoliteno universitete, tikėjosi išmokti naujų technikų ir koncepcijų, bet tikina nusivylusi – jautė, jog studentai jau turėjo būti žinantys, ką nori pasakyti ir kaip tai padaryti.
Studijų mergina nebaigė, ėmė ieškoti savo kelio ir eksperimentuoti pati. Kaip ir dauguma, studentė dirbo bare. Būtent šis darbas, teigia Julija, jai padėjo pažinti žmones, atsiverti ir bendrauti.
Po ketverių metų dėl meilės mergina išvyko į Berlyną – lygiai taip pat impulsyviai, kaip kažkada į Londoną. Julija sako nieko nesigailinti, mat tokie sprendimai jai suteikia jausmą, jog ji yra gyva ir galin sukurti kažką naujo.
Berlyne, pamena mergina, buvo labai daug laisvės reikštis – Julijai gal net per daug, nes tuomet nebematė, kur sukasi jos kelias. Merginai norėjosi ramybės, grįžti į save ir pas šeimą. Taip Julija vėl atsidūrė Lietuvoje.
„Iš karto pasijaučiau tokia įsižeminusi, šeima sutiko labai draugiškai, šeimyniškai. Visa tai buvo miela, man pasidarė drąsu veikti kažką daugiau. Į meną atsigręžiau kaip į darbą, profesiją, savo, kaip menininkės, identitetą, ir supratau, kad tai yra tai, ką aš veiksiu ir kas aš esu. Tam man reikėjo namų aplinkos“, – mintimis dalijasi Julija.
Ir vis dėlto, jei nebūtų išvykusi, Julija teigia, kad kažin ar šiandien būtų tokia socialiai atvira ir pažįstanti save. Ji išmoko greitai prisitaikyti prie bet kokios situacijos, greitai reaguoti ir nebijoti. Iš sutiktų žmonių ir patirčių Julijai atėjo įkvėpimas kurti ir jai Julijai sekasi puikiai – jos darbai iškeliauja į Jungtines Amerikos Valstijas, Arabų Emyratus, Europos, Azijos šalis.
„Daug kas sako, kad menininkas turi būti nepasiturintis ir gyventi vos ne skurde ir nuolatinėje kovoje. Man, priešingai, menas asocijuojasi su stabilumu, nes tada gali kurti tikrą meną, o ne meną iš poreikio“, – pastebi tapytoja.
Dauguma Julijos darbų iškeliauja socialinių tinklų dėka. Viešumoje jos paveikslus pamatyti galima rečiau – pirmoji jos paroda atidaryta vos porą savaičių. Vienuolikoje paveikslų tapytoja vaizduoja save ir artimus sau žmones.
Į vizualinį dialogą kviečianti Julijos Jankelaitytės paroda „Būsena ir personažai” veikia Vilniuje iki kovo 8 dienos.
Visas pasakojimas – laidos įraše
