Istorijos

2020.01.17 08:30

Vyriausios kartos emigrantas Samas, tapęs „BBC“ žurnalistu, kalbino ir Paulą McCartney, ir Vytautą Landsbergį

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2020.01.17 08:30

Pirmą kartą vykstant į Lietuvą Kastyčio Baublio stotyje laukė 20 giminaičių, kurie jį pažinojo tik iš laiškų, o matė tik nuotraukose. Dokumentikoje „Spalvos“ – ir istorija apie kitą vyriausios kartos emigrantą Samą, kuris apsistojęs Anglijoje netikėtai tapo „BBC“ žurnalistu rusakalbėms šalims ir vesdamas muzikinę laidą milijonams žmonių perduodavo linkėjimų draugams iš Lietuvos.

Ši laida „Spalvos“ – apie vyriausios kartos emigrantus Londone. Kastytis Baublys Anglijoje gyvena jau septyniasdešimt vienerius metus. Jis gimė Kaune, balerinos ir architekto šeimoje. Kai jam buvo dveji, su šeima teko bėgti nuo sovietinės okupacijos į Vokietiją. Septynerių Kastytis su tėvais persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Nuo tada jis čia ir gyvena.

Su žmona Celia jis susipažino, kai jiedu studijavo filosofiją. „Kai jį sutikau, tai buvo vienas iš tų retų kartų, kai pamačiau pranašišką viziją, kad mes susituoksime. Tai įvyko lyg iš niekur nieko“, – patikina pašnekovė.

Kastytis vienuolika metų dėstė filosofiją, vėliau tiek jis, tiek jo žmona pasirinko būti teisininkais. Šiandien jie gyvena Hove, mieste prie jūros, ir į Londoną atvažiuoja, kai turi bilietus į koncertus ar kitus renginius.

Pirmą kartą Kastytis Lietuvoje lankėsi vos tik baigęs universitetą. Pirmą ir kitus apsilankymus vyro gimtinėje prisimena ir Celia: „Man Lietuva asocijuojasi su visais tais ežerais ir miškais. Vienas pirmųjų mano atsiminimų yra kelias prie Kauno, kur tave iš visų pusių supa pušys. Aš to niekada nepamiršau, todėl sukūriau pavadinimą „Pakeliui į Kauną“. Turiu draugę Vilniuje, kurią labai mėgstu – Aldoną. Kai pirmą kartą nuvykome į jos namus, matėme horizontą su daugybe sodų ir tolumoje girdėjome šunų lojimą. Tai man priminė Tarkovskio filmą.“

Pirmas apsilankymas Lietuvoje ir Kastyčiui sukėlė daugybę emocijų pirmiausia dėl to, kad stotyje jo laukė net 20 giminaičių, pažinojusių jį tik iš laiškų ir mačiusių jį tik nuotraukose.

„Tais laikais Kaunas buvo beveik šimtu procentu uždraustas užsieniečiams. Aš buvau užsienietis todėl, kad turėjau britišką pasą. Reikėjo gauti leidimą, kad galėtum atvažiuoti į Kauną. Ne visiems tai buvo leidžiama“, – prisimena jis.

Kai pirmą kartą visi kartu nuvykome į Lietuvą, Kastyčio tėvas vaikščiojo po Gedimino prospektą ir jam nuolat atrodė, kad jis kažką atpažino, stabdė žmones galvodamas, kad jie kažkada buvo apsistoję jo namuose. Viskas dėl genų grynumo.

Sovietmečiu Kastyčio tėvų namuose Britanijoje apsistodavo be galo daug žmonių iš Lietuvos. Dauguma jų buvo stebimi. Galiausiai paaiškėjo, kad yra surinkta byla ir apie jo tėvą – buvo aiškinamasi, ar jis nėra šnipas.

„Vienas iš dalykų, kurie rūpėjo mano tėvui – skatinti pačių įvairiausių žmonių bendravimą iš sovietinės Lietuvos, kartu ir tų, kurie užėmė oficialius postus tuometinėje valdžioje. Jo požiūris buvo toks, kad yra naudinga sujungti lietuvius ir britus iš skirtingų sferų. Jis manė, kad taip prasiplės jų akiratis ir jie atras naujų požiūrių.

Lietuvių bendruomenėje buvo žmonių, kurie tai labai kritikavo, jie galvojo, kad mano tėvas yra šnipas, nes kam jam su jais bendrauti? Tuo pačiu buvo žmonių, kurie galvojo, kad galbūt jis yra britų šnipas, kuris teikia informaciją britų specialiosioms tarnyboms apie sovietinius funkcionierius“, – prisimena Kastytis.

Apie kai kurias miestelio Hovo, kuriame gyvena, gatves senjoras Kastytis ir jo žmona Celia ne pačios geriausios nuomonės. Anot jų, čia daug kas pasikeitę ir tapę tiesiog madinga, kainuoja brangiai ir per greitai keičiasi.

„Čia visur buvo tikros parduotuvės, kur galėjai nusipirkti normalių dalykų. O dabar... Atrodo, kad viskas kainuoja be galo daug pinigų. Čia yra tai, ką vadinu pretenzingais pasipūtėliais“, – piktinasi Celia.

Vienas jų itin mėgtas ispaniškas restoranas šioje gatvėje užsidarė neatlaikęs aplinkinių verslininkų spaudimo. „Cigala“ nebegalėjo išsilaikyti dėl šios gatvelės nuomos kainų. Anot gyventojų, konkuruojantys prabangesni restoranai susimokė ir pasiūlė pastato savininkams daug didesnę kainą.

Paklausti, ar džiaugiasi Anglijoje sutikę lietuvių, pašnekovai sako, kad su čia gyvenančiais lietuviais labai smagu pasikalbėti. Be to, atpažinti, kad tai lietuvis ar lietuvė, ne taip ir sunku.

„Aš visada spoksau į žmones ir galvoju, iš kur jie atvyko“, – neslepia Celia. Anot pašnekovų, lietuviai turi tam tikrų standartinių lietuviškų bruožų, nes genetiškai yra ganėtinai gryni.

„Prisiminiau gerą istoriją. Kai pirmą kartą visi kartu nuvykome į Lietuvą 1992 metais, kadangi Kastyčio tėvo namuose buvo apsistoję begalė žmonių, jis vaikščiojo po Gedimino prospektą ir jam nuolat atrodė, kad jis kažką atpažino, stabdė žmones galvodamas, kad jie kažkada buvo apsistoję jo namuose. Viskas dėl genų grynumo“, – juokiasi moteris.

Laidos klausėsi 20 mln. žmonių, bet stengėsi vesti it vienam žmogui

Kita istorija – apie Samą Josmaną. Jaunystės dienas jis leido džiazuojančių jaunuolių draugijoje „Neringoje“, o vėliau su tėvais išvyko gyventi į Izraelį, keliavo po pasaulį. Galiausiai 1975 metais apsistojo Londone, kur netikėtai tapo „BBC“ žurnalistu rusakalbėms šalims.

„BBC“ turėjo tokį principą: jei nori tikrai turėti daug klausytojų, tai negalvok, kad tavo klausytojas kvailas ar kad kalbi į sieną. Kalbėk su klausytoju kaip su savo draugu. Ir aš pradėjau kalbėti.

Vėliau „BBC“ radijuje jis vedė populiarų muzikinį šou „Močiutės skrynia“, kurio klausėsi dvidešimt milijonų žmonių. Tiesa, pavadintas didžėjumi Samas iškart perspėja šio žodžio negalintis pakęsti ir pažymi, kad buvo žurnalistas ir tiesiog vedė tokią laidą.

„Rusijoje vyko „perestroika“: į valdžią atėjo Gorbačiovas, ėmė keistis visas radijo laidų grafikas. Liko nepanaudotos keturiasdešimt penkios eterio minutės, su kuriomis reikėjo kažką daryti. Man sako: tu mėgsti seną muziką, pagrok. Niekas negalvojo, kad ši laida bus tokia populiari. Taip ji ir pasiliko“, – pradžią prisimena Samas.

Į jo laidą buvo atėjęs pasisvečiuoti net „The Beatles“ grupės narys Paulas McCartney. Šia laida buvo padarytas tiltas su Sovietų Sąjungos klausytojais. Tai, pasak Samo, buvo istorinė laida, kuri pateko ir į Britanijos enciklopediją kaip istorinė „BBC“ laida.

„BBC“ turėjo tokį principą: jei nori tikrai turėti daug klausytojų, tai negalvok, kad tavo klausytojas kvailas ar kad kalbi į sieną. Kalbėk su klausytoju kaip su savo draugu, pasakok jam ką nors. Ne kaip mokytojai prie lentos, bet kaip draugui. Ir aš pradėjau kalbėti“, – sako jis.

Aš supratau, kad tai vieta, kurioje turbūt jau buvau praeitame gyvenime. Man čia iš karto buvo jauku. Galėjai su paprasčiausiu darbininku kalbėtis apie filosofinius dalykus. Ne taip, kaip šiandien.

Taip Samas ir vedė savo laidą: jis nekalbėjo su dvidešimt milijonų žmonių – kalbėjo tiesiog su vienu, įsivaizduodavo savo draugą Aleksandrą ar Joną, su kuriais anuomet sėdėdavo prie staliuko „Neringoje“, net retkarčiais radijo eteryje perduodavo jiems linkėjimų.

Pašnekovas puikiai prisimena ir pirmą dieną Londone – žmonės buvo apsirengę taip, kaip jis galėjo tik pasvajoti.

„Aš supratau, kad tai vieta, kurioje turbūt jau buvau praeitame gyvenime, jeigu tikite reinkarnacija. Man čia iš karto buvo jauku. Tada žmonės skaitė laikraščius, galėjai visur rūkyti, anglai sėdėdavo su savo pypkėmis, svajodavo ir filosofuodavo. Tu galėjai su paprasčiausiu darbininku kalbėtis apie filosofinius dalykus. Ne taip, kaip šiandien“, – pabrėžia jis.

Paklaustas, kokia nuotaika sklandė Londone, kai Lietuvoje prasidėjo nepriklausomybės judėjimas, Samas sako, kad šis laikas buvo vienas geriausių jo gyvenime.

„Kadangi aš visame „BBC“ buvau vienintelis, kuris kalbėjo lietuviškai, aš ir skambindavau. Bet ten vyko kitas žaidimas: ir Landsbergis, ir Saudargas skambindavo man, jei ko reikėdavo. Buvo labai sunkūs laikai, rusai buvo paėmę beveik visą Vilniaus miestą, negalėdavai prisiskambinti. Bet davė numerį, kuriuo galėjai paskambinti ne per Lietuvą. Per kitą šalį galėdavai prisiskambinti Landsbergiui ir jis visada duodavo interviu. Po to sužinojome, kad po kelių Landsbergio interviu su „BBC“ Gorbačiovas jam skambindavo ir sakydavo: „Kaip tu galėjai taip pasakyti.“ Buvo įdomu“, – prisimena jis.

Samo nuomone, Sąjūdis buvo idealistų judėjimas, o jis buvo cinikas ir pragmatikas, jau spėjęs pamatyti, kas vyksta Vakaruose, tad jo nuomonė apie šį judėjimą buvo šiek tiek kitokia.

„Aš jiems sakiau: gausite nepriklausomybę, prasidės tas pats, kas čia, žmonės sėdės be darbo, jie nebus patenkinti. Ir jeigu laisvai galėsi nuvažiuoti į Didžiąją Britaniją ar Ameriką, tai gerai, bet už ką tu važiuosi, jeigu nėra pinigų? Jie apie tai negalvojo.

Ypač, kai buvo Sausio 13-osios įvykiai, kai pradėjo šaudyti. Aš sakiau: kol liejasi kraujas, kol šaudo, žmonėms įdomu. O kai tai baigsis, jiems nebebus įdomu. Prieš porą metų jie nežinojo, kur ta Lietuva, už poros metų vėl pamirš. Jie tada tikėjo, kad jau yra pasaulio žemėlapyje“, – mintimis dalijasi emigrantas.

Laidos kūrėja Elena Reimerytė pažymi, kad kalbėdami apie emigraciją dažniausiai įsivaizduojame jaunus ar vidutinio amžiaus žmones, tačiau yra tokių, kurie emigracijoje gyvena daugybę metų, gyveno ir prieš nepriklausomybę ar išvyko sovietmečiu.

„Mums buvo įdomu pamatyti Lietuvą iki nepriklausomybės ir Angliją šaltojo karo metais per lietuvių emigrantų akis, kurie visus tuos metus praleido Londone. Buvo juokinga išgirsti, kaip Kastyčio tėtis, architektas Baublys taip džiaugėsi grįžęs į laisvą Lietuvą, kad jam visi žmonės atrodė pažįstami. Kai užsienyje pagyveni ilgesnį laiką, supranti, kaip tai darydamas jautėsi žmogus: po ilgo laiko tikrai atsiranda artumo jausmas, man pačiai kartais norisi šnekinti ir stabdyti žmones.

Samas Josmanas buvo labai charakteringas herojus, tai galima pamatyti vien iš jo laidos plakatų – atrodo, kad jis buvo labai madingas vyriškis. Vyresnio amžiaus melomanai jį neblogai prisimena, jis turėjo didžiulę auditoriją rusakalbėse šalyse. Jo tėvai persikraustė į Izraelį, o vaikai kalba tik angliškai, bet Samas vis tiek labai myli Vilnių ir visą savo gyvenimą palaikė šiltus ryšius su draugais iš „Neringos“, iki dabar rašo jiems elektroninius laiškus. Man tai pasirodė labai gražu“, – mintimis dalijasi ji.

Pasak E. Reimerytės, abu herojai identifikuoja save kaip lietuvius, tačiau sykiu jau yra ir londoniečiai, tad įdomu paanalizuoti tai, kaip labai nuo gimtosios šalies nutolę žmonės vertina lietuviškąją savo istorijos dalį, kaupia prisiminimus ir jais dalijasi.

Laidų ciklas „Spalvos“ – pozityvi, įkvepianti dokumentika apie laisvus žmones iš įvairių šalių su netradiciniais gyvenimo scenarijais ir visuomenei aktualias temas.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Spalvos. Vyriausios kartos emigrantai: BBC laidų vedėjas su dvidešimties milijonų auditorija savo linkėjimus siųsdavo draugams iš „Neringos“ laikų

Naujausi