„Į Charkivą atvykau pirmą karo mėnesį, kovo viduryje, miestas iš kelių pusių buvo apsuptas, gyventojų beveik nesimatė, o rusai jį bombardavo kas keletą minučių. Iš karto tapo aišku, kad čia bus labai rimta. Taip ir buvo, bet po kelių mėnesių pavyko juos nuvyti. Vėliau teko kovoti įvairiose vietose, keliuose regionuose“, – pasakojo 25-erių metų JAV pilietis.
Kai pasisakiau, jog kaip karo korespondentas į Charkivą irgi tuščiame traukinio vagone atvykau 2022 kovą, karys ištiesė delną susidaužti. Paklausus, kodėl čia atvažiavo, vaikinas papasakojo, jog gimė JAV, tačiau jo šaknys vienoje Azijos valstybėje, kuri privalėjo daug kovoti dėl savo laisvės. Kovojo senelis ir prosenelis, tad išgirdęs apie užpultą Ukrainą nusprendė padėti jai apsiginti. „Atvežta mašina man labai pravers, džiaugiuosi“, – pasakė karys ir padėkodamas apkabino lietuvių kilmės tautietį Andrių Miliūną.
Šiam tai jau buvo keturiolikta paramos Ukrainai išvyka per pusmetį. Detroito miesto apylinkėje gimęs ir augęs 39-erių Andrius apie persikėlimą gyventi į Lietuvą pamąstydavo ne kartą, tačiau galutinai apsisprendė Maskvai užpuolus Kyjivą.
Iš pradžių vyriškis kartu su bičiuliais budistais Detroite ėmė organizuoti paramą, o paskui susikrovė lagaminus ir atskrido į Vilnių. Palikus nuosavą verslą ir draugus lengva nebuvo, tačiau sunkumus atpirko teigiamos emocijos, parsivežamos iš kelionių Ukrainon.
„Įgijau gerų bičiulių, planuoju stoti į Šaulių organizaciją, o ateityje gal net parašysiu kokį apsakymą apie karą, nes mano senelis Viktoras Miliūnas juk buvo rašytojas, Nidoje yra jo muziejus“, – kalbėjo vyriškis.
Su Andriumi susipažinome prieš pusmetį Kyjive, per pirmą jo kelionę į Ukrainą. Ukrainos sostinėje tą dieną vyko Vilniaus inicijuotos tarptautinės Išminavimo koalicijos pristatymas. Prie paminklo Motinai tėvynei buvo išrikiuoti Lietuvos Vyriausybės padovanoti išminavimui skirti automobiliai, o gynybos ministras Rustemas Umerovas dėkojo tuomečiam mūsų gynybos ministrui Laurynui Kasčiūnui.
Andrius tą rytą su grupe savanorių gabeno į pafrontę kariams skirtas kitas mašinas, tačiau užsuko ir į iškilmingą minėjimą. Bendravome tada neilgai, o pastarąjį kartą Charkive kartu su kėdainiečiu savanoriu Dariumi Plėščiu apsistojo nakčiai bute pas mane.
„Ar tikit greita karo Ukrainoje pabaiga?“ – per vakarienę paklausiau Andriaus ir JAV tautiečio kario iš Užsieniečių legiono. Tokį klausimą iš dalies uždaviau todėl, kad Charkive, kad ir kaip keista, pastarąsias tris savaites mažiau sprogimų ir nežūva žmonės. Galimai todėl, kad JAV prezidentas pagrasė Rusijos lyderiui Putinui vykstant diskusijoms dėl taikos derybų nebombarduoti civilinių objektų. Civiliai pafrontėje vis dėlto kasdien žūva, tačiau po kelis, o ne po keliolika kaip anksčiau.
Abejų amerikiečių nuomonės nesiskyrė nuo charkiviečių, kurių dauguma spėja, kad karas tęsis dar bent kelerius metus. Andrius papasakojo, jog pusiaukelėje į Charkivą su Dariumi perdavė kaišiadoriečių padovanotą gaisrinę mašiną Sumų gelbėtojams.
Darius prisipažino, jog tai yra pirma jo kelionė į Ukrainą, bet žadėjo nuo šiol lankytis dažnai, nes įsiuto pamatęs rusų susprogdintas mokyklas ir ligonines, sugriuvusius daugiaaukščius namus. Tuo, kad paramą čia atvežę ir pamatę okupantų pridarytas baisybes lietuviai nusprendžia Ukrainoje lankytis dažnai, įsitikinau ne pirmą kartą. Sugriovimai Charkive padaro slegiantį įspūdį, yra didžiuliai – tiek arčiau pasienio esančiame Saltovkos mikrorajone, tiek ir pačiame miesto centre.
Atsisveikinant karys pasakė, jog užaugo labai religingoje katalikų šeimoje, ir paprašė ant jo delno uždėti savus. Po to sukalbėjo improvizuotą maldą, kurioje prašė Dievo palaiminimo ir dėkojo lietuviams bei amerikiečiams už suaukotas lėšas bei nupirktą automobilį. Po maldos nusifotografavome su trijų šalių vėliavomis, pagal karių paprotį susiglaudėme dešiniais pečiais ir atsisveikinome.
Vos užvedus variklį Andrius sušuko „Palauk!“ ir išlipęs įteikė kariui atsivežtą trijų litrų stiklainį beržų sulos, apie kurią šis sakėsi nei girdėjęs, nei ragavęs.
„Lietuvoje bei Ukrainoje pavasarį sula geriama nuo neatmenamų laikų, manoma, kad ji ne tik atgaivina, bet ir suteikia jėgų. Pavaišink kitus amerikiečius“, – pasakė Andrius. Sulą gerti Andrių su broliu pripratino Nidoje gyvenusi senelė. Pas ją abu berniukus iš Detroito tėvai visai vasarai atveždavo kas antrus metus. Kitomis vasaromis jiedu likdavo lietuviškose skautų ir ateitininkų stovyklose JAV. Vėliau Andrius studijavo universitete, dirbo įvairiose srityse, o susidomėjęs budizmu septynerius metus praleido viename budizmo centre.
Lėšų kariui skirtam automobiliui pervedė viena paramos Ukrainai organizacija iš JAV, o mašiną nupirko ir papildomai suremontavo kaunietės Agnės Jociuvienės vadovaujamas fondas „Susivieniję gerumui“. Gaisrinę mašiną parūpino Kuršėnuose gyvenantis fotografas Ričardas Grigas, kuriam Pokrovske atskridusi raketa sužalojo delną. Su R. Grigu bei vilniečiu savanoriu Pavelu Kovtunecu Andrius dažniausiai ir koordinuoja savo išvykas.
„Baigiasi santaupos, planuoju trumpam skristi į JAV pratęsti verslo, o po to grįšiu Lietuvon ir vėl riedėsiu į Ukrainą. Keturios mano protėvių kartos bėgo nuo rusų iš Lietuvos, o aš grįžau visam ir esu pasiryžęs ją ginti priešui užpuolus“, – sakė vyriškis.
Kitą dieną nuvykome į Šiaurės Saltovkos mikrorajoną, kuriame daugybė daugiaaukščių namų stovi apgriuvę ir primena karo pradžios mūšius. Okupantai į Charkivą siekė pro čia įsiveržti, bet buvo gynėjų sustabdyti. Tada rusai už penkių kilometrų esančioje Cirkūnų gyvenvietėje sustatė tankus bei artileriją ir nesustodami bombardavo miestą, tikėdamiesi priversti pasiduoti.
JAV karys, kuriam Andrius su Dariumi atvežė mašiną, tada kovėsi barikadose. Tas pragariškas dienas puikiai prisimena ir Cirkūnų karo komendanto pavaduotojas Igoris Kuzminas, aprodęs svečiams sugriautą gyvenvietę.
Fronto linija šiuo metu yra nusistovėjusi vos dešimt kilometrų nuo Cirkūnų į Rusijos pasienį esančiame Lipcių kaime, todėl kas kiek laiko girdėjosi sprogimų aidai. Svečiai neslėpė pasipiktinimo išgirdę, jog bėgdami nuo ukrainiečių kontrpuolimo rusai Cirkūnuose susprogdino mokyklą, ligoninę, vaikų darželį, paštą, administracijos pastatą. Prieš tris savaites kaimą priešai vėl apšaudė raketomis: keliolika namų buvo sugriauti visiškai, daugiau kaip šimtas nukentėjo nuo skeveldrų.
„Mano padėjėjos name smūgio banga nuplėšė stogą, o ją pačią užvirto griuvėsiai, bet buvo išgelbėta, nepatyrė lūžių“, – į pokalbį įsitraukė kultūros namuose įrengto humanitarinio štabo virėja Valia. Ši moteris visada sočiai pamaitina lietuvių savanorius, kuriuos atvežu aprodyti Cirkūnus. Du Valios sūnūs kovoja fronte, o ji pati trejus metus be išeiginių ruošia valgį civiliams ir ne tik. Iki karo dirbo cheminės laboratorijos vedėja, o priešą išginus iš gimto kaimo atskubėjo į humanitarinį štabą ir pasakė: „Noriu būti kuo nors naudinga.“
„Ši veikla mane gelbėja nuo išprotėjimo, nes esant namuose mintys ima suktis apie sūnums fronte gresiančius pavojus, o čia nėra laiko apie tai galvoti. Netikiu, kad Trumpui pavyks prikalbinti Putiną nutraukti karą, tad atsipalaiduoti negalim nei kariai, nei mes. Ačiū Lietuvai ir visoms Ukrainai padedančioms šalims. Dvi gaisrines mašinas padovanojo suomiai ir vokiečiai, o greitosios pagalbos automobilį atvežė lietuviai iš organizacijos „Rotary“. Padėkokit tautiečiams“, – pasakė Valia.
I. Kuzminas priminė, jog į Cirkūnus kelis kartus buvo atvykę padirbėti lietuviai medikai iš organizacijos „Blue//Yelow“, nemokamai gydę ir daliję vaistus.
„Charkivo priešai nepaims, esam gerai įtvirtinę, tačiau fronte nėra lengva, todėl nenustokit remti, vyriausybinė bei savanorių teikiama pagalba yra labai svarbi“, – sakė komendanto pavaduotojas. Išvykdamas iš Cirkūnų Darius nebesižvalgė į sugriautus namus, o kalbėjo apie planus antrai kelionei į Ukrainą.
