Lietuvę vedęs japonas Hiroto Tabata Lietuvoje lankosi trečią kartą, bet pirmąkart praleido čia visą vasarą. Atsitiktinė pažintis su etnokultūros centro kolektyvu atvedė jį iki fotografijų parodos, kuriose užfiksuotas senos lietuviškos sodybos, mūsų tradiciniai augalai.
„Jonas mums aprodė daug įdomių vietų, senųjų lietuviškų sodybų, susipažinau su jūsų kultūra, sužinojau, koks lietuvių santykis su gamta“, – sako japonas.
Per tas ekspedicijas Japonijoje architektūros dizaineriu dirbantis Hiroto išsitraukė fotoaparatą. Vyras sako, kad fotografuodamas gamtą ieškojo Japonijos ir Lietuvos kultūrinių panašumų ir skirtumų.
„Lietuvoje žmonės mėgaujasi skirtingais sezonais, išragauja sezoninius vaisius ir daržoves, Japonijoje labai vertiname sezonus, jų pasikeitimą“, – pasakoja japonas.
Hiroto su šeima gyvena per valandą kelio nuo Tokijo, sako, japonai irgi labai vertina gamtą, tik jos – vis mažiau, ji sunkiau pasiekiama.
„Tokijuje prarandame gamtinę aplinką, pasimėgauti ja galime tik išvykę iš didmiesčių, lankydami laukinę gamtą, pagyventi kaime – mūsų idilė, svajonė“, – dalijasi Hiroto.
Jo žmona Audronė Fiodorenko priduria, kad dabar Japonijoje labai populiarėja kempingas, Hiroto draugas nusipirkęs vietos, kad pasistatytų palapinę, važiuoja galbūt tris kartus per metus, bet vis tiek tai sąsaja su gamta“, – pasakoja pašnekovė.
Tiesa, viešint Lietuvoje, kai kurios mūsų tradicijos svečią stebino.
„Japonijoje eiti į sauną šiuo metu labai madinga, o čia žmonės į pirtį eina nuo seno, tai – jūsų kultūros dalis“, – atkreipia dėmesį japonas.
Susipažinę ir ne vienus metus pragyvenę Londone, Hiroto ir Audronė dabar su pustrečių Alisa gyvena Japonijoje. Moteris pastebi, kad japonai domisi kitomis šalimis, tolimomis tradicijomis.
„Japonijoje labai labai išpopuliarėjo lietuvių kultūra – palyginti su tuo, kaip buvo anksčiau. Apie Lietuvą labai dažnai rašo žurnaluose, edukacijos, dideliame prekybos centre buvo lietuvių paroda. Jaučiu, kad lietuvių kultūra labai domina japonus“, – pasakoja pašnekovė.
Japonų kalbos išmokusi lietuvė nori tolimoje šalyje pasakoti apie vaistažoles, gaminti lietuviškus patiekalus, vesti edukacijas.
„Vešiuosi sudžiovintas arbatas, mamos sode pati rinkau, džiovinau, gerai išmanau jų savybes. Japonai, tarkim, apie liepžiedžius mažai ką žino, o mes žinome“, – komentuoja Audronė.
Prie lietuvių sodybų augalai auga šimtmečiais. Jie ir puošdavo, ir nuo ligų gelbėdavo, į šventes lydėdavo, ir nuo piktų dvasių saugodavo.
„Rūtos žaliuodavo, kur prieš ištekant mergelės vainikus pindavo rūtų vainikėlį, bijūnai žydėjo, astrai, flioksai, įvairiausios gėlės, medetkos“, – vardija Klaipėdos rajono amatų centro administratorė Aurelija Pociuvienė.
Klaipėdos rajonas apima du etnografinius regionus: Mažąją Lietuvą ir Žemaitiją, šią vasarą daugiau dėmesio skirta Žemaitijos sodyboms, jų tradiciniams augalams.
„Turim net 5 etnografinius regionus, o vaizdas, kraštovaizdis, peizažas, miestelių aikštės ir kitos viešos erdvės vienodėja“, – sako Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius Jonas Tilvikas.
Su Žemaitija svečią iš Japonijos supažindinęs pašnekovas sako, kad Hiroto į mūsų kraštą pažvelgė tarsi kitomis akimis: nuotraukos nustebino.
„Kai įeini į mūsų senas sodybas, kai kurios iš tiesų apleistos, suvargusios, prieini prie tų gėlynėlių, matosi, kad apleista, pamiršta, augaliukai peraugę, susipynę. Mums tas vaizdas įprastas ir pakvimpa ne grožiu ir estetika, o apleistumu ir vargu, ir staiga žiūrime Hiroto nuotraukas, o ten – Japonijos sodai“, – komentuoja J. Tilvikas.
Po vasaros viešnagės sodybose Vėžaičių kultūros centre atidaryta fotografijų paroda „Žemaitijos kvietkeliai ir žolynėliai Hiroto žvilgsniu“. Vėliau paroda keliaus per įvairias Klaipėdos rajono kultūros įstaigas.
