„Budapeštas svečiams iš Lietuvos – didelis netikėtumas“, – sako Vengrijos sostinėje gyvenanti lietuvė Asta Paulauskytė. Pašnekovė patikina, kad šis miestas keliautojus stebina įvairove: nuo didingų pastatų iki renginių ar iš žemės gelmių trykštančių karštųjų versmių.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Kelionių kompasas“ dalis. Įvairiausiose pasaulio vietose gyvenantys lietuviai dalijasi rekomendacijomis, ką verta aplankyti jų krašte, ir pasakoja apie turistų dar neatrastas vietas.
„Vengrijoje išvystytas gydomasis turizmas, ne išimtis – ir sostinė. Iš žemės gelmių trykštančios karštosios versmės, naudojamos gydymo tikslais, maitina bent 10 viešų miesto gydomojo vandens kompleksų, kuriuose galima ne tik praleisti laisvalaikį, bet ir gauti gydomųjų procedūrų“, – dėsto pašnekovė.
Budapešte gyvenanti A. Paulauskytė laisvalaikiu domisi šiuo miestu, todėl čia besilankantiems lietuviams padeda atrasti gražiausias Vengrijos sostinės vietas.
Ji primena, kad kadaise Budapeštas buvo sukurtas sujungus tris miestus: Budą, Obudą ir Peštą, o geografiškai galima ryškiai atskirti dvi jo dalis – Budą ir Peštą.
Budos senamiesčio žavesys
Kaip pažymi lietuvė, Buda traukia savo senamiesčiu, kuris yra vienas iš trijų miesto objektų, įtrauktų į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
„Budos senamiestis yra gana kompaktiškas, tačiau jam reikėtų skirti ne mažiau nei pusdienį. Daug kas nustemba sužinojęs, kad buvę Karališkieji rūmai – ne vienas pastatas, o didelę teritoriją užimantis kompleksas, susidedantis iš įvairių epochų pastatų, kuriuose veikia įvairūs muziejai. Tiesa, šiuo metu vyksta minėtų pastatų rekonstrukcija.
Kalvos papėdėje driekiasi Karališkojo sodo teritorija – populiari vieta laisvalaikiui praleisti. Nuo rūmų terasos atsiveria nuostabi panorama“, – pasakoja A. Paulauskytė.
Anot lietuvės, Budos centre žvilgsnį traukia savo dydžiu ir spalvotu stogu išsiskirianti Matiašo (Motiejaus) bažnyčia. Ją pašnekovė rekomenduoja apžiūrėti ir iš vidaus.
A. Paulauskytė atkreipia dėmesį, kad Budos kvartalas gausiai lankomas turistų, todėl tiems, kurie nemėgsta didelės minios, pataria čia užsukti vakare.
„Šiame kvartale nėra triukšmingų barų, vakarais ši miesto dalis ištuštėja ir nurimsta. O sulaukus, kol sutems, iš Budos apžvalgos aikštelių yra puiki proga pasigrožėti apšviesto miesto panorama“, – sako pašnekovė.
Didingasis Peštas
Kitame Dunojaus krante įsikūręs Peštas – visiška Budos priešingybė. Jis, kaip pristato A. Paulauskytė, XIX amžiuje perstatytas didmiestis, stebinantis savo didybe. Centrinėje dalyje stovi Parlamentas ir Šv. Stepono bazilika. Pašnekovė patikina, kad pastarąją verta pamatyti ir iš vidaus, juolab kad įėjimas nekainuoja.
„Parlamentą galima apžiūrėti konkrečiomis valandomis organizuojamomis grupėmis, o bilietus reikėtų nusipirkti iš anksto internetu. Tą pačią dieną gauti bilietų beveik neįmanoma“, – įspėja lietuvė.
Kaip pasakoja A. Paulauskytė, Pešto centre yra daugybė pėsčiųjų zonų, iš kurių žinomiausia yra Váci gatvė, vedanti į Didžiąją turgaus halę. Ši gatvė, anot pašnekovės, įdomi kaip architektūros paminklas, be to, čia galima įsigyti suvenyrų, paragauti vengriškų patiekalų.
Nuo žydų kvartalo iki kultūros alėjos
Į lankytinų vietų sąrašą tautietė siūlo įtraukti ir prie centrinės miesto dalies prisišliejusį Žydų kvartalą. A. Paulauskytė pastebi, kad pastaruoju metu ši miesto dalis itin išpopuliarėjo. Čia, pasakoja ji, iki šių dienų veikia trys nuostabios architektūros sinagogos, tradiciniai košeriniai restoranai, mikvė, primenantys, kad čia buvo ir yra svarbus Vengrijos žydų centras.
„Dohány gatvės sinagoga yra viena iš didžiausių pasaulyje. Šalia sinagogos veikia Vengrijos žydų muziejus ir memorialinis parkas. Ją tikrai rekomenduočiau aplankyti, o turint laiko, galima įsigyti kombinuotą bilietą į tris sinagogas.
Kitas šio rajono pavadinimas – barų kvartalas. Čia įsikūrę daug kavinių ir barų, todėl vakarais tai – itin triukšmingas rajonas. Mėgstantiems ramybę, rekomenduočiau į tai atsižvelgti užsisakant viešbutį“, – pataria pašnekovė.
Kaip pažymi lietuvė, savaitgaliais dieną kai kuriuose baruose vyksta dizainerių ir sendaikčių turgeliai, o dar viena šio kvartalo įdomybė – gatvės menas: „Namų sienas puošia ne tik vengrų, bet ir užsienio menininkų darbai.“
Ji siūlo atkreipti dėmesį ir į Andrassy gatvę su jos pabaigoje esančiu Miesto parku. Ši gatvė dėl teatrų, muziejų, parodų salių gausos dar vadinama Kultūros alėja.
„Joje rasime įspūdingą Operos ir baleto teatrą ir Muzikos akademiją, Operetės teatrą, Fotografijos, Teroro, Ferenco Listo, Azijos meno muziejus – sąrašą dar būtų galima tęsti. Gatvę užbaigia didinga Didvyrių aikštė, kurioje yra garsus Dailės muziejus, džiuginantis turtinga pasaulinio meno kolekcija ir nuolat atvežamomis tarptautinio masto parodomis.
Taip pat – Dailės galerija, kurioje vyksta šiuolaikinio meno ekspozicijos, o greta esančiame parke – zoologijos sodas ir gydomojo vandens kompleksas. Pastaraisiais metais parke iškilo keletas naujų pastatų, sulaukusių tarptautinio pripažinimo – Etnografijos muziejus, Muzikos namai“, – vardija A. Paulauskytė.
Pasak lietuvės, atvykusius ilgesniam laikui gali sudominti romėnų paveldas – gyvenvietės Aquincum liekanos ir kitų pastatų fragmentai, taip pat iš Osmanų imperijos laikų likusios kelios iki šių dienų veikiančios turkiškos pirtys, dervišo Gül Baba mauzoliejus.
„Šiltuoju metų laiku, jei nebesinori didmiesčio triukšmo, malonu pasivaikščioti Margaritos saloje, vasarą galima atsigaivinti atvirų baseinų kompleksuose. Jos pietinėje dalyje yra muzikinis fontanas. Kas valandą įjungiama pusvalandžio trukmės muzikinė programa, o sutemus muzika lydima šviesos efektų. Tie, kurie domisi gamtos sukurtais objektais, gali apsilankyti toliau nuo centro, Budos kalvose esančiuose urvuose arba Budos senamiesčio požeminiuose labirintuose.
Peštas ir Buda kadaise garsėjo kavinėmis. Minima, kad XX amžiaus pradžioje jų buvo apie 500. Tai buvo menininkų, rašytojų susitikimų vietos, kur vykdavo diskusijos, rašytojai, žurnalistai kurdavo savo kūrinius ir taip toliau. Deja, iki šių dienų nepakitusios išliko tik kelios. Savo interjeru stulbina „New York“, į ją norint patekti, nepaisant aukštų kainų, dažnai tenka pastovėti eilėje“, – pasakoja pašnekovė.
Paminklas Jogailai ir Jadvygai
A. Paulauskytė pabrėžia, kad Budapeštas pasižymi skulptūrų ir paminklų gausa. XIX amžiaus pabaigoje iškilusios skulptūros jau yra tapusios svarbiais miesto akcentais Didvyrių aikštėje, Karalių rūmų teritorijoje, Pešto centrinėje dalyje.
„Jos tikriausiai yra kiekvieno, buvusio Budapešte, fotografijų kolekcijoje. Prie Budos senamiestyje esančių Vienos vartų (Bécsi kapu) stovi Lietuvos ir Vengrijos istorinius ryšius primenantis paminklas Jogailai ir Jadvygai, sukurtas skulptorės Daliutės Motulaitės.
Tačiau siūlyčiau nepraeiti pro miniatiūrines skulptūrėles, jos, nors ir mažos, daug ką sako. Viena iš jų yra jaudinanti kompozicija – bateliai – holokausto aukoms atminti, esanti Dunojaus krantinėje“, – sako pašnekovė.
Ji siūlo ir smagią pramogą, kuri ypač tiks keliaujantiems su vaikais – surasti kuo daugiau skulptoriaus Kolodko mini figūrėlių, išsibarsčiusių po visą miestą.
„Jos visos turi prasmę, susijusios su vietinėmis istorijomis, tačiau net nežinant jų, tai puiki pramoga“, – tikina Budapešte gyvenanti lietuvė.
A. Paulauskytė taip pat išskiria vieną Pešto aikštę puošiančias garsių Vengrijos porceliano manufaktūrų „Herend“ ir „Zsolnay“ dekoratyvines skulptūras, o nebijantiems atstumų siūlo pakilti į Gelérto kalvą ir pasigrožėti panorama prie skulptūrinės grupės „Princas Buda ir princesė Pest“.
Viešojo transporto įvairovė
Pasak lietuvės, didesnę dalį miesto įžymybių galima pasiekti pėsčiomis, tačiau taupant laiką galima pasinaudoti ir viešuoju transportu. Jos teigimu, automobilis centre tikrai nereikalingas, o viešojo transporto priemonių įvairovė gausi: nuo metro, tramvajų, troleibusų, autobusų iki funikulieriaus ir lynų kelio.
„Miesto kalvotoje dalyje galima pasivažinėti unikaliu „Vaikų traukinuku“ – 11 km ilgio maršrutu per žaliąją Budapešto dalį kursuojančių traukinių operatoriai ir aptarnaujantis personalas yra vaikai. Miestas didžiuojasi vienu seniausių Europoje funikulierių, keliančiu į Budos kalvą. Mano nuomone, jo kaina neproporcingai aukšta.
Budapešto 1-oji metro linija pastatyta taip pat dar XIX amžiuje, ji yra trečioji pasaulyje ir atrodo kaip senais laikais. Ją verta išbandyti. O pavargus siūlau įsėsti į 2-ojo maršruto tramvajų, kuris kursuoja Pešto krantine – atsisėdus prie lango Dunojaus pusėje, visą kelią galima grožėtis miesto panorama“, – pasakoja pašnekovė.
Viešojo transporto bilietus galima nusipirkti automatuose, viešojo transporto įmonės klientų aptarnavimo centruose arba atsisiuntus programėlę. Informaciją apie viešąjį transportą galima rasti svetainėje bkk.hu arba atsisiuntus programėlę „BudapestGo“.
Kada geriausia vykti ir kokių kainų tikėtis?
Pasak lietuvės, daugiausia turistų Budapešte būna liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais, o nuo lapkričio iki vasario srautai sumažėja. Jos manymu, tinkamiausias laikas atvykti į Vengrijos sostinę yra balandį, gegužę, birželį ir rugsėjį bei spalį.
„Miestas patrauklus ir advento metu, kai gatvės sužiba šventiniu apšvietimu, o kalėdinėse mugėse galima įsigyti vietinių menininkų dirbinių, paskanauti maisto ir gėrimų. Budapešto kalėdinės mugės tradiciškai įtraukiamos į gražiausių Europos kalėdinių mugių sąrašą“, – sako pašnekovė.
A. Paulauskytė pažymi, kad miestui „apibėgti“ reikėtų bent 3–4 dienų, tačiau patikina – dėl lankytinų vietų ir renginių gausos čia neprailgtų ir savaitė.
„Atvykus trumpesniam laikui, patarčiau iš anksto gerai susiplanuoti laiką ir įsigyti bilietus į lankomiausias vietas“, – sako tautietė.
Paklausta apie kainas, pašnekovė pripažįsta – nors Budapeštas ilgą laiką tautiečiams buvo pigus miestas, per pastaruosius metus įvyko kainų sprogimas. Anot jos, dabar kainos panašios kaip Lietuvoje.
„Centre antro patiekalo kaina vidutinės kategorijos restorane yra maždaug 12–17 eurų. Kita vertus, centrinėje miesto dalyje yra gausybė įvairių kategorijų ir kainų maitinimo įstaigų, todėl galima rasti ir pigesnių vietų. Darbo dienomis dauguma restoranų siūlo dienos meniu palankesnėmis kainomis“, – komentuoja pašnekovė.
Nuo guliašo iki tradicinių desertų
Iš tradicinių vengriškų patiekalų, A. Paulauskytė pamini, ko gero, visiems žinomą guliašą, kurį galima rasti daugumoje restoranų. Tautietė primena, kad tai – tiršta jautienos sriuba su daržovėmis.
„Iš nacionalinių patiekalų taip pat populiari žuvienė „halászlé“, tradiciškai, kaip ir guliašas, verdama ant laužo. Todėl nacionaliniuose restoranuose šie patiekalai dažnai patiekiami miniatiūriniuose metaliniuose puoduose“, – pasakoja pašnekovė.
Šaltuoju metu, anot lietuvės, verta paragauti vengriškų balandėlių su „Töltött káposzta“, kuriuos vengrai gamina iš raugintų kopūstų.
A. Paulauskytė sako pastebėjusi, kad, išpopuliarėjus gatvės maistui, net ir Budapešto centre atsirado vietų, kurių specializacija – tradiciškai lauko renginiuose ar paplūdimiuose pardavinėjami patiekalai, tokie kaip „Langos“ ir „Kürtőskalács“.
„Pirmasis – karštame aliejuje iškeptas mielinės tešlos paplotis, kurį galima valgyti vieną arba su įvairiais priedais. Vengrų mėgstamiausias derinys – su sūriu, grietine ir česnaku.
„Kürtőskalács“ yra saldus pyragas, jo tešlos juostelės apvyniojamas ant cilindro formos pagrindo ir taip gaunamas tuščiaviduris pyragas, dėl formos gavęs anglišką pavadinimą „Chimney cake“. Jis apibarstomas įvairiais saldžiais pagardais“, – pristato pašnekovė.
Ji teigia negalinti nepaminėti ir senas tradicijas turinčios vengrų konditerijos. „Rétes“, „Flódni“, „Eszterházy“, „Zserbó“ – tai tik keletas tradicinių desertų“, – vardija A. Paulauskytė.
