„Mano akimis, kai tu netenki Lietuvos pilietybės, tai yra praktiškai sudeginami tiltai“, – sako Italijoje 25 metus skaičiuojanti Daiva Lapėnaitė. Pirmadienį vykusioje nuotolinėje diskusijoje „Širdies pasas“: kaip pilietybės (ne)turėjimas veikia emocinį ir praktinį ryšį su Lietuva“ svetur gyvenantys lietuviai diskutavo, dėl kokių argumentų žmonės nusprendžia priimti kitos šalies pilietybę, ir kalbėjo apie lietuviško paso reikšmę.
Diskusiją organizavo bendruomenė „Tarp 2 šalių“, ją moderavo šios bendruomenės komandos narės: Justina Mikeliūnaitė ir Gabrielė Characiejienė.
Ką svetur gyvenančiam lietuviui suteiktų tos šalies pilietybė?
Diasporos portalo pilietybė.lt redaktorė, Sardinijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Daiva Lapėnaitė diskusijoje išskyrė kelias priežastis, kaip gyvenamosios šalies pilietybės neturėjimas atsiliepia svetur gyvenantiems lietuviams. Pašnekovė mini prieš kelias dienas Sardinijoje vykusius regioninius rinkimus. Neturėdama Italijos pilietybės, balsuoti šiuose rinkimuose D. Lapėnaitė negalėjo.
„Gyvenu čia 25 metus, turiu namus, auginu vaikus, dirbu, bet neturiu jokio balso ne tik kaip čia gyvenantis žmogus, bet ir jokio balso, kuris galėtų būti naudingas Lietuvai. Balsuodama už konkretų politiką, paskui galiu daryti jam spaudimą, galiu ir nedaryti, galiu pati kandidatuoti“, – aiškino pašnekovė.
Ji pabrėžė, kad be šalies, kurioje gyveni, pilietybės užsidaro durys ir dirbti tam tikrose srityse, nes į tam tikras pozicijas gali pretenduoti tik tos valstybės piliečiai.
„Niekada Italijoje negalėčiau dirbti policininke, prokurore, teisėja, netgi visu etatu mokytoja valstybinėje mokykloje, taip pat daugybėje pozicijų valstybinėse institucijose“, – vardijo pašnekovė.
Taip pat lietuvė paminėjo teisinę apsaugą, kuri veikia visai kitaip, jei nesi šalies pilietis. D. Lapėnaitė pažymėjo, kad dauguma Italijoje gyvenančių lietuvių yra moterys, sukūrusios mišrias šeimas. Anot pašnekovės, poros skyrybų atveju neturint šalies pilietybės galima atsidurti sudėtingoje padėtyje.
„Jei santykiai išyra, vyksta skyrybos ir mišri pora – italo ir lietuvės – turi mažų vaikų, tai spėkite iš vieno karto, kieno interesus gina Italijos teismai. Italijos teismai gina Italijos piliečių interesus – vaiko ir tėvo. Mama lietuvė yra paskutinėje teismo interesų eilutėje. Turime ne vieną tragišką istoriją, kaip iš mamos lietuvės vaikai buvo atimti ir globa buvo skirta tėvui“, – komentavo pašnekovė.
Kaip aiškino D. Lapėnaitė, nesant Italijos piliečiu, pasitaiko keblumų ir kitur – norint atsidaryti banko sąskaitą, gauti paskolą būstui ar verslui, dėl gydymo paslaugų.
Daugiau argumentų, kodėl žmonės svarsto arba priima kitos šalies pilietybę, įvardijo ir Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė Elena Valiulienė. Ji dalijosi vienos šeimos istorija, kaip aukštus pasiekimus sporte demonstruojančios lietuvių šeimos vaikai, norėdami būti Norvegijos rinktinėje, turi turėti šios šalies pilietybę.
„Mama labai sielojasi, kad vaikai galėtų išsaugoti savo šaknis, bet ir integruotųsi į Norvegijos sistemą. Sako, kad negalės išsaugoti pilietybės, jei vaikui daugiau nei 18 metų, ir dėl aiškių priežasčių vaikai turės pasirinkti Norvegijos“, – pasakojo pašnekovė.
„Aš asmeniškai susidūriau su sveikatos paslaugų sfera, kur man pritrūko ir dokumentų, ir kitokių pagalbos priemonių, kad būtų galima eiti į priekį, turint 50 proc. nedarbingumą“, – pridūrė E. Valiulienė.
14 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Gintarė Forshaw pasakojo išvykusi į šią šalį studijuoti. Vis dėlto sutikusi čia dabartinį vyrą britą taip ir pasiliko, sukūrė šeimą, augina vaiką. Ji pripažino svarstanti įgyti JK pilietybę. Ne tik dėl pragmatinių argumentų, kad negali balsuoti rinkimuose ar negalėtų dirbti tam tikrose srityse, bet ir dėl su identitetu susijusių aspektų.
„Mano šeima čia, galima sakyti, visi britai, esu labai įsiliejusi į britišką gyvenimą, kultūrą. Tai nereiškia, kad esu ne lietuvė, nes turiu ir savo lietuvišką bagažą, kuris yra dalis mano identiteto.
Manau, kad didžiausia problema, kai žmonės gyvena Lietuvoje ir nesupranta, kad kažkur pragyvenus daug metų, tu pradedi jausti dvigubus jausmus. Jauti, kad čia yra tokie pat namai kaip ir ten, kur tu užaugai. Kaip ten yra gimtinė, taip čia yra namai, jie taip pat svarbūs, čia sukūrei pagrindą, šeimą“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Lietuvos pilietybė – identiteto dalis
Diskusijos moderatorė J. Mikeliūnaitė taip pat kėlė klausimą, ko žmogus netenka, netekdamas lietuviško paso.
Italijoje įsikūrusi Ramunė Kupšytė pažymėjo, kad lietuviškas pasas, teisinis ryšys su Lietuva yra tarsi tvirtovė, kuri tvirtina ir emocinį ryšį, jį palaiko, stiprina.
„Jo neturint, manau, ateinančioms kartoms, ypač mūsų vaikams, kurie nėra gimę Lietuvoje, kurie galbūt mažiau žinos ir jaus tą Lietuvą, uždaromos absoliučiai visos galimybės prisiartinti prie jos.
Mano sūnus, kuriam beveik dveji metai ir kurį priregistravau Lietuvos registre, (...) tikiu, kad kai jis užaugs ir žinos, kad turi Lietuvos pilietybę, tai skatins jo norą domėtis ta šalimi. O jei šitas teisinis tiltas yra nutraukiamas, tuomet daug sunkiau tą ryšį išlaikyti“, – mintimis dalijosi tautietė.
Pašnekovė keliamus klausimus, kodėl užsienyje gyvenantys lietuviai nusipelno išlaikyti Lietuvos pilietybę, vadino absurdiškais.
„Pilietybės įgijimas turėtų būti nekvestionuojamas. Tu pilietybę turi ne todėl, kad nusipelnei ar kažką nuveikei. Pilietybės klausimas yra gimimo vietos, identiteto klausimas, ne nuopelnų klausimas“, – įsitikinusi R. Kupšytė.
Pratęsdama diskusiją apie emocinį pilietybės svorį, Sardinijoje gyvenanti lietuvė D. Lapėnaitė atkreipė dėmesį ir į diskriminacinį aspektą – kad Lietuvos pilietybę, įgijus kitos šalies pilietybę, praranda tik viena grupė Lietuvos žmonių – išvykusieji iš Lietuvos po 1990-ųjų kovo 11-osios.
„Tai yra ta grupė, kuri gimė Lietuvoje, dažnai dar sovietinėje, ir kovojo už Lietuvos laisvę, nepriklausomybę, kovojo, kad išeitume iš geležinių uždangų, kad Lietuva būtų ne užsidariusi savo kaimuke, užsitvėrusi tvoromis, savo piliakalnyje susigūžusi ir drebanti, bet laisva, atvira valstybė ir kad žmonės galėtų naudotis visomis laisvo pasaulio žmonių teisėmis.
Teise laisvai keliauti, teise laisvai pasirinkti, kur nori kurti gyvenimą. Tik šiai žmonių kategorijai 12 straipsnio nuostata neturi jokios išimties pilietybės įstatyme“, – aiškino pašnekovė.
D. Lapėnaitės manymu, tik žmogus, niekada neišvažiavęs „iš savo gatvės“, gali klausti, kam svetur gyvenantiems lietuviams reikia lietuviško paso.
„Žmogus, išvažiavęs ir bent ilgesnį laiką pabuvęs kažkur kitur, žino, kad tau tas pasas yra pamatas, tvirtovė, kolonos, ant kurių tu stovi kaip žmogus, tai tavo identiteto dalis. Mano akimis, kai netenki Lietuvos pilietybės, tai yra praktiškai sudeginami tiltai. Lietuvos valstybei – tai amžiams netektis savo žmogaus, o žmogui – skausmas visam gyvenimui.
Man neįmanoma įsivaizduoti, kaip žmogus, iš kurio atėmė pilietybę, kada nors važiuos į Lietuvą atostogų, kada nors važiuos investuoti, kažką dėl Lietuvos daryti net jei būtų Lietuvai tokia situacija kaip Ukrainai“, – įsitikinusi Sardinijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Pasigenda aktyvesnės komunikacijos
D. Lapėnaitės nuomone, likus keliems mėnesiams iki referendumo, vis dar trūksta išaiškinimo, kuo šis klausimas svarbus ir ką iš tiesų jis sprendžia.
„Baisu taip sakyti, bet mano akimis tai klausimas Lietuvos žmonėms, ar mums svetur išvykę lietuviai yra saviškiai, ar jie yra išdavikai. Nesakau, kad komunikacija į tai turėtų remtis, ji turėtų remtis į išaiškinimą, apie ką tai, kodėl tai svarbu. (...) Tai nėra apie pilietybės suteikimą užsieniečiams, tai apie mūsų žmones, kurie ją jau turi, kad gimimu įgytos pilietybės neatimtų“, – sakė pašnekovė.
Referendumo dėl pilietybės išsaugojimo kartelė itin aukšta – norint, kad jis būtų sėkmingas, „už“ turėtų balsuoti daugiau nei pusė visų balso teisę turinčių piliečių – 1 mln. 200 tūkst. žmonių.
D. Lapėnaitės teigimu, net ir itin susitelkusi diaspora, kurioje balsavimo teisę su maždaug 300 tūkst. tautiečių, rezultato nepakeistų.
Vis dėlto kita Italijoje įsikūrusi lietuvė R. Kupšytė atkreipė dėmesį, kad pirmajame referendume iki sėkmės trūko nedaug, ir pabrėžia susitelkimo svarbą.
„Ko aš norėčiau ir aš manau, kad tai turėtų būti netgi principo reikalu, kad mūsų diaspora būtų daug aktyvesnė šituose rinkimuose, nes tai liečia mus. (...)
Jos aktyvumas nebuvo toks didelis, koks galėjo būti, todėl manau, kad nežmoniškai svarbus yra bendruomenių darbas – šiuos paskutinius mėnesius kalbėti apie tai bendruomenėse, nes mes diasporą dar tikrai galime pastumti į priekį“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Jai pritarė ir Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė E. Valiulienė, pabrėždama, kad informacijos sklaida yra visų pasaulio lietuvių atsakomybės klausimas.
Diskusijos įrašas:
LRT.lt primena, kad referendumas dėl pilietybės išsaugojimo vyks 2024-ųjų gegužės 12 dieną kartu su prezidento rinkimų pirmuoju turu.
Išsaugoti Lietuvos pilietybę būtų galima tada, kai įgyta kita – Lietuvai draugiškos šalies – pilietybė. Į šį sąrašą įeina šalys, priklausančios Europos Sąjungai, NATO, Europos ekonominės erdvės šalys ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalys.
