Lietuva kasmet iš savo piliečių sąrašo išbraukia apie tūkstantį žmonių – maždaug po 3 kiekvieną dieną. Pagrindinė priežastis – įgyta kitos valstybės pilietybė. Artėjant kitų metų gegužės 12 d. vyksiančiam referendumui dėl pilietybės išsaugojimo LRT forume diskutuota, kodėl turime tokią griežtą pilietybės politiką, ar reikėtų tai keisti ir ar bus įveikta aukšta referendumo kartelė.
Griežtas požiūris į pilietybę nebeatliepia dabartinės situacijos
Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė tikino, jog griežtas pilietybės vertinimas mūsų Konstitucijoje susiformavo dėl istorinių aplinkybių.
„Mes tada saugojomės nuo Rusijos, nuo realios grėsmės. Vis dėlto gyvenimas eina į priekį, mes turime po Nepriklausomybės beveik 600 tūkst. sumažėjusį mūsų piliečių skaičių. Realybė yra tokia, jog mūsų piliečiai, dirbdami ir gyvendami, kurdami šeimas ne Lietuvoje, susiduria su iššūkiu, ar įgyti kitos valstybės pilietybę, ar ne.
Be to, Dauguma ES, NATO valstybių jau liberalizavo savo įstatymus, mes esame tarp keturių, vis dar labai griežtai pilietybę ribojančių pasaulio valstybių kartu su Estija, Austrija ir Japonija“, – laidoje sakė D. Asanavičiūtė.
Jai šiuo klausimu pritarė ir buvusi Konstitucinio teismo teisėja, dėstytoja Toma Birmontienė. Ji pasakojo, jog 1992 m. priimta Konstitucija ir joje suformuluotas pilietybės klausimas dėl tuometinės geopolitinės situacijos negalėjo atrodyti kitaip.
Pripažinti besikeičiančias aplinkybes ragino ir Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas Paulius Gritėnas.
„Aplinkybės yra pasikeitusios ne tik Lietuvos viduje, bet ir pasaulyje – turime pripažinti tą dalį Lietuvos, kuri susikūrė už šalies ribų, jei norime, kad jie išliktų kultūrinės, lietuviškosios tapatybės dalimi“, – sakė jis.
Ar diasporai rūpi referendumas?
Iš maždaug 700 tūkst. per pastaruosius 30 metų Lietuvą palikusių žmonių 2019 m. vykusiame referendume registravosi ir balsavo tik maždaug 60 tūkst. užsienyje gyvenančių lietuvių.
Paklaustas, ar matant tokį aktyvumą neatrodo, kad diasporai šis klausimas nerūpi, Lietuvos ambasadorius Airijoje Marijus Gudynas tikino, kad pilietinio aktyvumo trūksta ir Lietuvoje, ir diasporai. Todėl tokie skaičiai nestebina.
Tačiau jis taip pat teigė, kad nebūtų tikslu lyginti dalyvavusių skaičiaus su visais išvykusiais.
„Jei žiūrėtume VRK duomenis, tai balso teisę užsienyje turinčių rinkėjų yra maždaug 400 tūkst. Iš šių žmonių balsavo tikrai nedaug, bet tai buvo rekordinis skaičius, buvo pastebėtas didelis augimas.
Svarbu paminėti, jog mes diasporos politiką pradėjome vykdyti ne taip seniai. Ir šiuo metu dedame dideles pastangas stengdamiesi paskatinti užsienyje gyvenančius lietuvius tapti aktyviais valstybės gyvenimo dalyviais. Tačiau laukia dar labai daug darbo“, – sakė ambasadorius.
Be to, anot D. Asanavičiūtės, svarbu suvokti, jog balsavimas užsienyje yra gana komplikuotas ir tai galbūt yra dar viena tokio aktyvumo priežastis.
„Lietuvoje esi automatiškai įrašomas į rinkėjų sąrašą ir tau tereikia ateiti rinkimų dieną į savo apylinkę, kuri yra 10 min. nuo tavo namų, o užsienyje tu turi sąmoningai išreikšti norą ir valią balsuoti, t. y. registruotis rinkėjų puslapyje ir balsuoti arba paštu, arba atėjęs į diplomatinę atstovybę. Ir, pavyzdžiui, Airijoje diplomatinė atstovybė yra ambasada Dubline, o žmonės pasiskirstę po visą Airiją.
Tai nėra nei labai patogu, nei labai efektyvu, todėl džiaugėmės, nes tie 60 000 jau yra labai nemažas skaičius“, – teigė Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė.
Išeivijos politinis aktyvumas
Kitas diskusijos dalyvis, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica, nors su idėja, jog reikia išlaikyti ryšį su diaspora, sutiko, ragino į dvigubos pilietybės klausimą žvelgti realistiškiau.
„Seniau diaspora dėdavo daug daugiau pastangų megzti ryšius su Lietuva, lietuvybė buvo saugojama kaip šventas dalykas. Dabartinės kartos negalima absoliutinti, tačiau tokio požiūrio, lietuvybės sakralizavimo, tikrai nėra.
Be to, gyvenant užsienyje net ir labai saugant lietuvybę yra tik laiko klausimas, kada ji išnyks. Todėl nereikėtų apsimesti, kad galima išsaugoti visame pasaulyje lietuviškumą“, – sakė jis.
Šiai idėjai paprieštarauti suskubusi D. Asanavičiūtė ragino nenusivilti naująja emigrantų karta bei teigė, kad išeivijos politinis aktyvumas tik auga.
„Vien lituanistinių mokyklėlių pasaulyje šiuo metu yra apie 250. Ir šis skaičius, palyginti su pirmosios kartos išeivija, pokario išeivija, kai mokyklėlių net 50 nebuvo, yra žymiai didesnis. Taigi negalima sakyti, kad išeivija nėra aktyvi ir ypač ji suaktyvėjo per pastaruosius 10 metų.
Aktyvumo pavyzdžiu galėtų tapti ir prasidėjęs karas Ukrainoje, kai mūsų diaspora telkėsi prie ambasadų mitinguose su ukrainiečiais, taip darydama įtaką tos šalies politikams ir prisidėdama prie paramos Ukrainai. Nes politikai klausosi rinkėjų, tad šiuo atveju lietuvių turima užsienio pilietybė išėjo į naudą Ukrainai. Vien JAV lietuviai surinko apie 10 mln. dolerių paramos Ukrainai, JK lietuviai – 3 mln.“, – pasakojo D. Asanavičiūtė.
Šį argumentą išplėtė Italijoje gyvenanti lietuvė, portalo „pilietybė.lt“ vyriausioji redaktorė Daiva Lapėnaitė.
„Lietuviai, išvykę prieš okupaciją ar per okupaciją, taip, jie laikė lietuvybę šventa. Tačiau, noriu pabrėžti, kad jie visi turėjo JAV ar kitos užsienio šalies pilietybę ir tai nesutrukdė laikyti lietuvybės šventa ir dirbti dėl Lietuvos laisvės bylos. Svarbiausia, kad jie galėjo dirbti dėl Lietuvos laisvės būtent todėl, kad turėjo JAV ar kitų valstybių pilietybę.
Dabar mes, tie 600 tūkst. užsienyje gyvenančių lietuvių, taip, galime atsistoti aikštėje su plakatais, pašūkauti ką, bet niekas neprivalo mūsų klausyti. Nes, kaip minėjo D. Asanavičiūtė, politikai, sprendimų priėmėjai klauso tų, kam turi atsiskaityti, o ne kažkokių užsieniečių, gyvenančių jų šalyje.
Tai ar jūsų Lietuvos vizija yra gyventi su užgultos tvirtovės sindromu, ar būti modernia, atvira ir patrauklia, klestinčia valstybe?“ – V. Sicinos laidoje klausė Italijos lietuvė.
Aukšta referendumo kartelė
LRT forumo dalyviai artėjančio referendumo kontekste aptarė ir aukštą referendumo kartelę.
2019 m. referendume balsavo 1.3 mln. piliečių, iš jų beveik milijonas pritarė Konstitucijos pakeitimui. Tačiau tam, kad Konstitucijos pataisa būtų įtvirtinta, pritrūko kiek daugiau nei 200 tūkst. balsuojančių – balsavime dėl tokios svarbos Konstitucijos straipsnio pataisos turi dalyvauti daugiau nei pusė visų rinkimuose balsuoti galinčių Lietuvos piliečių.
„2019 m. referendume už pataisą balsavo per 956 tūkst. dalyvavusių, o prieš pasisakė 337 tūkst. Palyginimui – mūsų prezidentą tada išrinko 880 tūkst. rinkėjų – mažiau, nei pasisakė už dvigubą pilietybę.
Taigi, dauguma žmonių pritarė (...), tačiau kadangi klausimas dėl pilietybės yra pirmame Konstitucijos skirsnyje, kuriame taip pat yra ir kiti mūsų valstybės pagrindai (...), šitam keitimui reikalingas 50 proc. plius vienas nuo visų rinkimų teisę turinčių aktyvumas. Dėl to dabar yra labai svarbu, net neakcentuojant dabar už ar prieš, ateiti, susitelkti ir pasisakyti gegužės 12 d.“, – ragino D. Asanavičiūtė.
Uždavus klausimą, ar LRT forumo dalyviai mano, jog šį kartą referendumas pavyks, V. Sinica teigė netikintis tuo dėl pernelyg mažo diasporos aktyvumo. O P. Gritėnas prisidėjo prie skeptiško požiūriu, nes, jo manymu, valstybėje šiuo klausimu labai trūksta aiškios strategijos, valstybės lyderių pozicijos ir agitavimo išreikšti nuomonę.
D. Asanavičiūtė, T. Birmontienė šiuo klausimu buvo nusiteikusios pozityviau. D. Asanavičiūtė taip pat tikino, jog nesenai atliktos apklausos rodo didėjantį aktyvumą šiuo klausimu, tad tikimasi perlipti reikiamą kartelę.
O D. Lapėnaitė teigė negalinti prognozuoti referendumo rezultatų, tačiau nepasisekimo atveju, anot jos, užsienio lietuviai bus labai nusivylę. „Nes tai ne tas klausimas, kurį gali užduoti dar kartą ir dar kartą. Tai žmonių gyvenimai, likimai ir istorijos“, – tikino ji.
