Vėlų antradienio vakarą Lietuvos laiku Majamyje Aurimas Valujavičius baigė keturis mėnesius trukusią kelionę irkline valtimi per Atlanto vandenyną. Čia finišavusį keliautoją pasitikusių lietuvių iš visos Amerikos įspūdžiai dar nenuslūgo, jie džiaugiasi tapę istorinio įvykio liudytojais: „Ateities vaikų kartos skaitys apie tai vadovėliuose.“
„Smagu buvo girdėti palaikymą, bet tuo pačiu kiek ir keista“, – išlipęs iš valties ir pamatęs didelį tautiečių būrį sakė pats A. Valujavičius.
Prie keliautojo sutiktuvių organizavimo prisidėjusi JAV lietuvė Kimberly Manning pasakoja, kad bendruomenės susidomėjimas jo kelionė buvo išties nemenkas.
„Socialiniuose tinkluose pradėjome skelbti naujienas apie Aurimo kelionę ir susidomėjimas išaugo. Mūsų lituanistinės mokyklos mokiniai ir mokytojai sekė jo kelionę. Jis yra puikus įkvėpimas daugeliui žmonių“, – pažymi Lietuvių centro „Saulėtas Krantas“ rinkodaros ir ryšių su visuomene specialistė.
Pasak K. Manning, tautiečio sutiktuvėms JAV lietuviai ruošėsi – piešė plakatus, nupynė vainiką. Tiesa, kadangi ąžuolų čia neauga, tam panaudojo fikuso šakeles. Be kita ko, atvykę pasveikinti A. Valujavičiaus puošėsi lietuviška atributika, pasirūpino trispalvėmis, plaukė jo pasitikti ir laivais.
„Sutiktuvės praėjo nepakartojamai. Buvo daugiau nei 300 žmonių iš Baltimorės, Pietų Karolinos, Atlantos, Floridos, Los Andželo, Čikagos, Lietuvos. Žiūrovai rikiavosi pakrantėje, plevėsuodami Lietuvos vėliavomis. Dauguma buvo su tradiciniais drabužiais, jautėsi lietuviška didybė.
Aurimui artėjant prie prieplaukos, žmonės skandavo „Aurimas“, „Lietuva“, dainavo: „Laukiam, laukiam, laukiam, Aurimėlio laukiam.“ (…) Jo valčiai priplaukus prie kranto, minios žmonių dar garsiau skandavo. Išlipęs į prieplauką jis pirmiausiai apkabino senelį ir tėtį. Senelis Aurimui ant krūtinės užkabino vainiką“, – pasakoja JAV lietuvė.
Sutikimo šventėje dalyvavęs Edgaras Lauce į uostą atvyko kartu su žmona ir draugais iš Vakarų pakrantėje esančio Neapolio miesto. Jis pasakoja tautiečio kelionės iš pradžių aktyviai nesekęs, bet galiausiai tapęs didžiausiu jo gerbėju.
„Mano manymu, tai yra istorinis įvykis. Ateities vaikų kartos skaitys apie tai vadovėliuose. Buvome atvažiavę ir pirmadienį, būtume atvažiavę ir trečiadienį, ir kiek reikėtų. Emocija prieplaukoje buvo neapsakoma, ten buvę to ilgai nepamirš. Pagaliau turime gerų naujienų per žinias.
Neįtikėtinas jausmas būnant taip toli nuo namų jaustis kaip namuose. Vėliavos, lietuvių kalba ir šūksniai privertė pasijausti labai vieningiems. Tą valandą neliko jokių karų ar krizių ir visi galėjome jausti tik tyrą džiaugsmą bei pasididžiavimą. Nors nė vienas iš mūsų neplaukė per Atlantą, jautėmės, lyg visi būtume jį įveikę“, – įspūdžiais dalijasi E. Lauce.
JAV gyvenančiam lietuviui labiausiai įsiminė akimirka, kai galų gale išvydo A. Vajulavičius valtį tolumoje, Majamio dangoraižių fone. „Tik tuomet gali suvokti, kokia maža ir, iš pirmo žvilgsnio, trapia transporto priemone buvo įveiktas Atlantas. Ir, žinoma, dar įstrigo momentas, kai Aurimas priplaukė arčiau kranto ir išskleidė vėliavą“, – pasakoja pašnekovas.
Šio istorinio įvykio sako negalėjusi praleisti ir kita JAV lietuvė Dovilė Collins. Ji, kaip ir E. Lauce, į sutiktuves atvyko iš Neapolio, esančio maždaug apie 2,5 val. kelio atstumu nuo uosto „Castle Harbor“.
„Atvykau su sūnumi Luku. Daug lietuvių iš mūsų bendruomenės vyko pasitikti Aurimo tris dienas iš eilės, nes laikas dėl visiems žinomų skirtingų priežasčių vis keitėsi“, – pažymi tautietė.
Ji A. Vajulavičiaus pasiekimą vadina sunkiai suvokiamu. „Mūsų, lietuvių, yra apie 3 mln. ir vienas vaikinukas pasiekė tokį istorinį įvykį – tapo trečiu žmogumi, perplaukusiu Atlantą, ir iš tokios mažos šalies. Vidury vandenyno, kepinamas saulės, sulytas ar sušalęs, pavargęs... Kaip su tuo visu kovoti? O jis neprarado ūpo. Man protu nesuvokiama, kad tai jaunas žmogus gali pasiekti“, – mintimis dalijasi D. Collins.
Minioje tarp susirinkusių tautiečių A. Valujavičiaus laukė ir 92-ejų JAV lietuvis Vytautas Packauskas. Iš Floridos miesto Sarasotos į Majamį jis atvyko dar penktadienį. Pašnekovas A. Valujavičių vadina naujuoju mūsų mažos šalies didvyriu.
„Jis tą padarė dėl mūsų nedidelės šalies. Parodė, kokie išdidūs, ištvermingi, stiprūs yra lietuviai. Ir savo žygdarbiu pagerbė du kitus lietuvių didvyrius, kuriems savo tikslo iki galo pasiekti nepavyko“, – pažymi V. Packauskas.
Pašnekovas akcentuoja, kad visą laiką, kol laukė A. Valujavičiaus, jį buvo apėmęs pasididžiavimas Lietuva ir jos žmonėmis, būdamas vėliavų, gėlių, dainų sūkuryje juto stiprų bendruomeniškumo jausmą. Anot V. Packausko, šis įvykis iš tų, apie kuriuos kiekvienas galėtų pasakoti savo vaikams ir anūkams.
„Ši vieno žmogaus kelionė padarė įtaką amžiams. Daugelis mūsų galime tik pasvajoti įgyvendinti ką nors panašaus, bet ši diena tapo priminimu, kad ir vienas žmogus gali keisti pasaulį. Jis išryškino Lietuvą žemėlapyje, jo dėka Lietuvos vardas skamba daugybės žmonių lūpose. Mes taip tuo didžiuojamės. Didžiuojamės šiuo jaunu žmogumi ir tuo, kad esame lietuviai“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
JAV lietuvis sako svajojęs pasveikinti A. Valujavičių į akis, paspausti jam ranką, bet netikėjęs, kad toks jo noras galėtų išsipildyti. Šią akimirką jis įvardija kaip pačią įsimintiniausią.
„Jis privertė mane pasijusti tarsi pats būčiau didvyris. Tai buvo jausmas, kokio niekada nesu patyręs. Taip pat nepaprastai džiaugiuosi, kad jis pasirašė ant Lietuvos trispalvės, nes ji simbolizuoja mūsų tautos laisvę ir orumą. Ji bus saugoma mūsų šeimoje ir perduodama iš kartos į kartą“, – tikina V. Packauskas.
Dar vienai tautietė Reda Valaitytė pabrėžia, kad ir šiandien jaučia euforiją, o tuo metu emocijos buvo sunkiai apibūdinamos.
„Stebėjome jį stipriai pučiant priešpriešiniam vėjui ir skaudėjo širdį, kad vandenynas vis dar smarkiai kankina žmogų, lyg primindamas, kokie mes maži prieš pasaulį. Bet per dainas, maldas, paskatinimus ir didžiulę vėliavų jūrą jis kažkaip greičiau ir greičiau priartėjo. Kai pasiekė krantinę, kaip didelė šeima jį apsupome“, – prisimena pašnekovė.
R. Valaitytė patikina – tokiomis akimirkomis dar labiau didžiuojasi, jog yra lietuvė: „Mažai tokių drąsių žmonių. Ne tik tarp lietuvių, bet ir pasauliniu mastu reikėtų paieškoti. Toks kaip Aurimas – vienintelis egzempliorius. (...) Pagarba jo mamai ir tėčiui, lenkiu galvą tokia stipria dvasia ir kūnu sūnų užauginus.“
Dženeta Drilinga su vyru Dariumi į sutiktuves atvyko iš Lemonto, Čikagos priemiesčio. Belaukdama A. Valujavičiaus, pora skrydį namo nukėlė tris kartus ir pabrėžia: būtų nukėlę ir daugiau, kad tik pasveikintų keliautoją.
„Norėjome, kad jis pamatytų ir žinotų, kaip juo didžiuojamės ir kokie esame dėkingi už Lietuvos vardo pagarsinimą pasaulyje dar kartą. Juk jis rizikavo savo paties gyvybe!“ – komentuoja lietuvė.
Ji prisimena, kad išvydus artėjančią A. Valujavičiaus valtį, kilo sujudimas, užplūdo nepaprastos emocijos, kūnų bėgo šiurpuliukai.
„Visi susirinkę – suaugę, seneliai ir vaikai – bėgome krantu šalia jo valties į numatytą prisišvartavimo vietą. Nors jis dar buvo vandenyje, iš paskutinių jėgų irklavo prieš tikrai stiprų vėją išsekęs ir pavargęs, bet su šypsena mums pamojavo atgal ir leido suprasti, kad mus mato ir girdi. Tada visi dar garsiau pradėjo skanduoti Aurimo vardą.
Man labiausiai įstrigo Aurimo elgesys jam tik išlipus į krantą. Labai kuklus, ramios ir laimingos akys, atrodo, kad nieko ypatingo nenuveikė. Pats pirmas apsikabinimas su seneliu ir tėčiu – tikrai žodžiais nenupasakojama akimirka“, – įspūdžiais dalijasi D. Drilinga.
LRT.lt primena, kad istorinę kelionę A. Valujavičius pradėjo ankstų gruodžio 26 dienos rytą iš Ispanijos uosto Ajamontės mieste. Po 121 kelionės dienos jis pasiekė Majamį ir tapo tik trečiuoju tokį maršrutą įveikusiu žmogumi pasaulyje.
Keliautojas pavojingiausios ir sunkiausios savo kelionės finišą pasiekė uoste „Castle Harbor“, kur jo laukė artimiausi šeimos nariai, gausus gerbėjų būrys, žurnalistai.
