„Mes negalime jų nuvilti“, – netikėtai užmegztas asmeninis ryšys su Ukrainos kovotojų būriu Londone gyvenančią lietuvių mokslininkę įtraukė į veiklą, kuriai kitomis aplinkybėmis ji nebūtų pasiryžusi. Apie tiesioginės pagalbos Kramatorsko specialiųjų operacijų kovotojų daliniui organizavimą, pilietinių iniciatyvų remti Ukrainą ribas bei užsienio lietuvių požiūrį į jas kalbamės su Kingstono universiteto (Londonas) sociologijos ir kriminologijos asoc. prof. dr. Egle Rindzevičiūte.
– Sociologai, mokslininkai savo pareigą palaikyti Ukrainą Rusijos agresijos kontekste dažniausiai supranta kaip situacijos analizę, komentavimą straipsniuose bei, kaip dauguma mūsų, finansinę paramą, pagal galimybes aukojant vienai ar kitai žinomai organizacijai. Egle, kodėl tu, nebūdama viešas asmuo, ryžaisi pradėti savo lėšų rinkimo kampaniją? Tai labai netikėta, žinant tavo nusistatymą užsiimti tik profesine, akademine veikla.
– Ukrainai padedame ir per institucijas – Europos šalių universitetai ir kitos mokslo institucijos kuria naujas darbo ir studijų vietas karo į egzilį išvarytiems ukrainiečiams. Kasdienė dozė dėmesio su Ukraina susijusiems klausimams per devynis karo mėnesius daugeliui tapo kasdienybe, kaip ir pats karas. Kad ir kaip nemaloniai ir neteisingai tai skambėtų, žmonės gyvena įprastą savo profesinį ir asmeninį gyvenimą. Visai neseniai ir aš taip gyvenau, tačiau kai kas nutiko, kas privertė imtis asmeninės iniciatyvos.
Viskas prasidėjo nuo pažinties su Oksana. Šiais metais didelė mano akademinės veiklos dalis buvo skirta permąstyti Rusijos kolonializmo įtaką Rytų Europos, Sovietų Sąjungos ir Šaltojo karo studijoms, pavyzdžiui, kodėl, norėdami suprasti sovietinio režimo pobūdį, pirmiausia tiriame Rusijos centrus, kaip Maskva ir buvęs Leningradas. Taip pat svarsčiau, kaip galėčiau padėti Ukrainai tiesiogiai, bendraudama su konkrečiais žmonėmis. Apie Oksaną sužinojau pamačiusi jos dukters įrašą mano gyvenamojo rajono Londone „Facebook“ grupės puslapyje, kur iš Kramatorsko pasitraukusi Oksana ieškojo paprasčiausių darbelių, kad galėtų pradėti kabintis į gyvenimą Anglijoje, nemokėdama kalbos ir visai nedaug žinodama apie britų kultūrą. Pasiūliau Oksanai padėti tvarkyti mano namus, nors niekada namų tvarkytojos nesu samdžiusi.
Man tai nebuvo lengvas žingsnis. Esu dėsčiusi apie transnacionalines moterų tarpusavio pagalbos grandines, kur moterys, turinčios mažesnes pajamas ar iš mažiau išsivysčiusių šalių, savo darbu įgalina moteris iš turtingesniųjų sluoksnių. Tai etiškai ir politiškai komplikuota situacija. Mąstydama apie tas globalias moteriškojo darbo išnaudojimo grandines, labai nenorėjau tapti dar vienu tos grandinės sraigteliu – kaip sakoma, pragaras grįstas gerais norais. Kadangi neturiu galimybių suteikti Oksanai kompetentingo darbo ar gyvenamosios vietos, norėjau padaryti ką nors konkretaus, gero būtent jai. Taip sužinojau daugiau apie Oksaną ir jos istoriją. Pasirodė, kad jos brolis Vladas (vardas pakeistas dėl privatumo) tarnauja Ukrainos kariuomenėje, specialiųjų operacijų būryje, viename iš karščiausių ruožų prie Bachmuto ir Luhansko. Organizacija „Ukraine TrustChain“ teigia, kad tai vienas geriausių specialiųjų operacijų kovotojų padalinių šalyje.
Be savo dviejų dukrų ir šunelio Kaspero, Oksana turi tik brolį. Ji neteko visko – netgi Kramatorsko universitetas, kuriame studijavo jos dukra, visai neseniai subombarduotas. Vladas, Oksana rodė man nuotraukose, – šeimyniškas vyriškis, prižiūrintis vištas, renkantis grybus, marinuojantis daržoves žiemai. Vladas nėra karo žmogus: jis vegetaras, prieš Rusijos invaziją praktikavo jogą, meditavo. Meditacija padeda jam ir per karą išlaikyti skaidrų protą. Vlado būriui visai neblogai sekėsi, bet šį rudenį prasidėjo rimtos bėdos su automobiliais – daugelis subombarduoti, tie, kurie išliko, genda. Taip mūšiai Donecke tapo mano pačios egzistencine situacija – Oksanos šeima yra patekusi į bėdą, norėjau bent jau pabandyti jai padėti.
– Kokiu būdu susiklostė situacija, kad, kaip minėjai, itin vertinamo specialiųjų operacijos pajėgų būrio galimybė tęsti kovos veiksmus staiga tapo vos ne tavo asmenine atsakomybe?
– Donecko srityje, prie Kramatorsko miesto, nuo pat 2022 m. vasario, kai tik Rusija įsiveržė į Ukrainą, vyksta įnirtingų mūšių. Gyventojai aiškiai parodė, kad yra ištikimi Ukrainai, nuo pat pirmųjų karo dienų Kramatorsko gyventojai gynė savo žemę fronto linijoje. Renku lėšas Vlado specialiųjų operacijų kariniam daliniui, nes jų transporto priemones prieš kelias savaites susprogdino okupantai. Automobilių praradimas itin apribojo jų karinius veiksmus. Kariai nebegali lengvai judėti. Transportas jiems labai reikalingas: ir sužeistiesiems vežti, ir atsargoms, ir kariniams manevrams. Ukrainos kariuomenė Kramatorsko kovotojams padeda, tačiau suteikti tikslinę pagalbą, aprūpinti būtent tuo, ko jiems labiausiai reikia, dažnai negali, todėl tokio pobūdžio karinių dalinių efektyvumas ir galimybės priešintis priklauso nuo labdaros organizacijų ir privačių iniciatyvų.
Viena tokių organizacijų, užsiimančių tiksline pagalba, yra „Ihor the Great“. Ši Ukrainoje įsikūrusi labdaros organizacija bendradarbiauja su daugeliu karinių dalinių, kurie kreipiasi į ją su konkrečiais prašymais. Šiame kare, kur greitai ir operatyviai judėti ypač svarbu, itin dažnai prireikia automobilių. „Ihor the Great“ Ukrainoje arba Lenkijoje suranda ir nuperka specifikacijas atitinkančius nebrangius automobilius ir pristato juos kariniams daliniams. Daugelis kitų šalių prekybininkų, deja, naudojasi padidėjusia specifinių automobilių paklausa ir užkelia kainas, o „Ihor the Great“ yra registruota Kyjive, jie yra pelno nesiekianti, nepriekaištingos reputacijos labdaros organizacija. Man pavyko išsiaiškinti, kad jie turi reikiamos kompetencijos ir pajėgumų pristatyti pagalbą būtent į Donecko regioną. Tad renku 9 300 svarų (10 500 eurų), už kuriuos bus finansuojami du automobiliai: vienas keliaus Vlado specialiųjų operacijų būriui, o kitas – priešakiniams puolėjams Bachmute.
– Asmeninį santykį su ukrainiečiais yra užmezgęs ne vienas žmogus. Visiškai suprantama, kad norisi padėti, tačiau neturint žinių ir patirties daugeliui tai atrodo neįmanoma misija. Nuo ko pradėti?
– Kaip tik šį semestrą dėstau kursą apie socialinius judėjimus ir skaitmenines technologijas. Pradėjau įprastai šiems laikams – nuo socialinių tinklų. Kreipiausi į savo kosmopolitiškus draugus – mokslininkus ir menininkus, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Iš tiesų labai greitai gavau keletą patarimų ir paramos organizatorių kontaktus. Parašiau keletui organizacijų, nenustebino, kad pirmoji atsiliepė JAV įsikūrusi ukrainiečių emigrantų įsteigta paramos organizacija „Ukraine TrustChain“. Ji dirba su didelės apimties humanitarinės paramos logistika, ją siunčia į frontą ir karštąsias zonas. JAV ir lėšų pritraukimo kampanijos, labdaros organizacijos yra labai profesionalizuotos sritys, nes šioje šalyje gerovės valstybė yra ribota, dauguma socialinių problemų sprendžiama per labdaringus fondus. Mano veikla atrodė maždaug taip: sėdžiu traukiny, bagažo skyriuje (nes tai tyliausia vieta „SJ X2000“, lekiančiame iš Stokholmo į Linšiopingą), ir per „Whatsapp“ programėlę kalbuosi su Gene’u Litvinu iš „Ukraine TrustChain“. Pradėjome pokalbį nuo to, kodėl mums taip rūpi padėti. Gene’o tėvai emigravo subyrėjus Sovietų Sąjungai į JAV ir Gene’as tapo amerikiečiu, tačiau neseniai susidomėjo savo šeimos istorija, atrado turįs lietuviškų ir žydiškų šaknų. Pasirodo, jo proproseneliai už dalyvavimą pasipriešinime Rusijos imperijai buvo ištremti iš Lietuvos 1849 m. į Baikalo regioną, iš kurio vėlesnės kartos persikėlė į Ukrainą. Labai įdomu, kaip tremties, migracijos ir etninės tapatybės patirtys formuoja lojalumo ryšius ir mobilizuoja tokiam socialiniam veiksmui – tekti paramą.
Pasirodo, jo proproseneliai už dalyvavimą pasipriešinime Rusijos imperijai buvo ištremti iš Lietuvos 1849 m. į Baikalo regioną, iš kurio vėlesnės kartos persikėlė į Ukrainą. Labai įdomu, kaip tremties, migracijos ir etninės tapatybės patirtys formuoja lojalumo ryšius ir mobilizuoja tokiam socialiniam veiksmui – teikti paramą.
Gene’as sujungė mane su jų organizacija partnere Ukrainoje „Ihor The Great“, su kurios atstovais irgi bendraujame per „Whatsapp“. Ši organizacija įkurta IT profesionalų Kyjive, jos specializacija – teikti įrangą Ukrainos kariuomenės pulkams. Būtent jų ir paprašiau susisiekti su Oksanos brolio padaliniu. Oksana irgi dalyvavo pokalbyje – pasitikėjimas yra itin svarbus derinant tokio pobūdžio projektą. Apskritai man padarė įspūdį, kaip greitai veikia šios organizacijos, – kiekviena grandis truko dieną ar pusantros ir per savaitę jau visi veikėjai buvo susieti, sudarytas biudžetas, paleistas paramos rinkimo puslapis per „JustGiving“ lėšų rinkimo platformą.
Beje, kalbant apie „JustGiving“, konsultavausi su kolege, rinkodaros profesore, kuri tiria sutelktinio finansavimo praktiką: JK horizontalus ir tiesioginis paramos davimas ima stipriai konkuruoti su didelėmis, biurokratinėmis labdaros organizacijomis. Tai iššūkis ir teisėtvarkai, ir skaitmeninėms platformoms, ypač finansų technologijoms, nes kai kurie projektai surenka per milijoną svarų, o tokią sumą nėra paprasta pervesti iš vienos platformos į kitą.
– Bet kodėl tau taip svarbu paremti būtent šią konkrečią kovotojų grupę?
– Kramatorsko kovotojai įkūnija Ukrainos vienybės idėją. Tai Donecko, kuris yra rusakalbis regionas, dalis. Tai ir industrinė Ukrainos zona, kurią sovietų imperija kolonizavo anglies kasyklomis, metalo gamybos fabrikais ir begaliniais politechnikos institutais. Tačiau Kramatorsko kovotojai sieja savo ateitį ne su Kremliaus eurazinėmis vizijomis, o su Europos Sąjunga ir demokratija. Man tai pats stipriausias laisvės troškimo simbolis.
– Dabar norėčiau truputį praplėsti temą. Bendraujant su Vakarų šalyse gyvenančiais lietuviais man susidarė įspūdis, kad jiems karas Ukrainoje yra vienas iš daugybės karų pasaulyje ir skauda ne taip stipriai kaip gyvenantiems Lietuvoje, teroristinės valstybės pašonėje. Matyt, tai aplinkos įtaka. Tavo pilietinė iniciatyva tarsi prieštarauja šiai įžvalgai. Kokias tendencijas pastebi tu, kasdien bendraudama su kitais išeivijos atstovais? Esi tarptautinės lietuvių bendruomenės narė, gyveni Londone, bendrauji su Anglijos lietuviais. Ar globali lietuvių bendruomenė taip pat aktyviai remia Ukrainą, kaip ir Lietuvoje gyvenanti? O kaip į šią iniciatyvą reaguoja tavo nelietuviška aplinka?
– Iš tiesų įdomus klausimas. Pagal socialines visuomeninio pasitikėjimo teorijas, žmonės pasitiki tais, kurie panašūs į juos pačius. Ekonomistai ištyrė, kad žmonės yra linkę neįvertinti kitų geranoriškumo, bijomasi, kad kiti neaukos. Žmonės ima manyti, kad neverta, neracionalu aukoti ir pačiam, tad paramos mobilizacija priklauso nuo tam tikro socialinio homogeniškumo ir tikėjimo, jog kiti tos visuomenės ar socialinės grupės nariai elgsis taip pat, irgi rems. Nors aš gyvenu Britanijoje, matau, kad dauguma aukojančiųjų, bent jau šiuo metu, priklauso mano socialinio pasitikėjimo laukui, – artimi draugai, kolegos iš universitetų ir meno pasaulio, daugiausia tai lietuviai, nors nemažai prisidėjo kolegos iš Švedijos, Latvijos ir Vokietijos. Bet negaliu daryti apibendrinančių išvadų, nes daugelis pavedimų anonimiški.
Įdomu, kad pirmosios britų organizacijos, pasidalijusios mano kvietimu rinkti pinigus automobiliams, buvo JK meno ir humanitarinių mokslų taryba, pagrindinis šios srities mokslų finansuotojas, finansavęs mano tyrimų projektus, ir Kingstono jojimo centras, kuriame jodinėju jau septynerius metus. Tai irgi nestebina – sociologų teigimu, pasitikėjimas ir pilietinis įsitraukimas vyksta ne vien per dalyvavimą didžiojoje politikoje, per balsavimą rinkimuose ir panašiai, bet ir kasdienėse institucijose, klubuose bei draugijose. Skaitmeninės medijos palaiko šį dalyvavimą, kuris vis dėlto lieka priklausomas nuo tiesioginio, fizinio bendravimo, socialinio ir kultūrinio kapitalo.
– Prisiminus, kad privatūs lietuviai surinko net ne tūkstančius, o milijonus eurų, peršasi išvada, kad Vakarų šalių gyventojai nėra taip stipriai ir asmeniškai susirūpinę Ukrainos pergale. Nejaugi teks ir šiuo atveju pasikliauti lietuviais?
– Tiek daug aukų yra anoniminės – tikrai nenorėčiau apibendrinti. Parama atėjo iš britų, latvių, JAV, Šiaurės šalių mokslininkų ir menininkų, draugų ir visiškai nepažįstamų žmonių. Aukojo ir rusų mokslininkai, dirbantys kitose šalyse. Tikra tiesa, kad tiesioginė lietuvių parama Ukrainai yra fenomenali. Mane pribloškė, kad tiek daug lietuvių aukojo nemažas sumas, 50 ar net 100 svarų. Esame pačiame energijos kainų krizės epicentre, infliacija visoje Europoje didžiulė, dar ir Kalėdos artėja. Bet žmonės aukoja. Tie patys lietuviai yra globaliosios Lietuvos atstovai – pavedimai atėjo iš JK, JAV, Šveicarijos, Ispanijos, Vokietijos, Švedijos lietuvių. Čia tik tie, kurie pasirašė aukodami. Tikrosios, globalios Lietuvos masto ir galios geografinė Lietuva linkusi neįvertinti.
– Dar pridurčiau, kad galbūt ne tik neįvertinti, bet ir neišnaudoti. Ačiū už pokalbį ir iniciatyvą.
Paaukoti Kramatorsko būrio transportui galima čia:
