Nors Azorų pavadinimas dažnam keliautojui būna girdėtas, pats salynas dar palyginti menkai atrastas turistų ir kelia begalę klausimų. „Žmonės nelabai orientuojasi, ar Azorai priklauso Europai, ar tai viena sala ar kelios, koks gi ten laukia klimatas“, – pastebi keliones į šį Portugalijai priklausantį perlą organizuojanti Kristė Paulauskaitė. Portalui LRT.lt ji papasakojo, kur slypi Azorų išskirtinumas ir ką verta įtraukti į lankytinų vietų sąrašą nusprendus čia atvykti.
Dėl grožio prilyginami Havajams
Pati K. Paulauskaitė gyvena žemyninėje Portugalijoje, Porto mieste. Vis dėlto keliones organizuojanti „Portugalija Man“ įkūrėja dažnai vyksta į Azorus ir juos rekomenduoja netipinį turizmą mėgstantiems žmonėms.
„Azorai – toliausiai esantis vulkaninės kilmės Europos salynas viduryje vandenyno arčiausiai Bermudų trikampio. Sudaryti iš 9 nedidelių salų Azorai laikomi autonominiu Portugalijos regionu.
Azorai dabar turistų dažnai pavadinami europietiškais Havajais. Ir tikrai, nors pati Havajuose nesu buvusi, parodžiau Azorus havajiečiams draugams ir šie nustėro. Sako, kad grožiu iš tikrųjų prilygsta Havajų saloms“, – komentuoja lietuvė.
Pašnekovė pabrėžia, kad visos Azorų salos yra skirtingos, todėl prieš keliaujant verta pagalvoti, ko nori. Šis salynas nėra skirtas tiems, kurie nori mėgautis „viskas įskaičiuota“ poilsiu ir tingiu laiku paplūdimyje. Netiks jos ir vakarėlių gerbėjams.
„Jei važiuojate to – nusivilsite. Geriau rinkitės Ibizą ar Gran Kanariją. Čia veikiau laukia pasivaikščiojimai, banginių stebėjimai, maudymasis karštuosiuose šaltiniuose, galbūt net kopimas į aukščiausią Portugalijos kalnų viršūnę Piką (Kalną Piko saloje)“, – sako K. Paulauskaitė.
Lietuvė pasakoja, kad šios salos palyginti dar mažai atrastos turistų ir tik neseniai tapo labiau lankytinomis. Jos teigimu, anksčiau kelionė iki Azorų kainavo itin brangiai, net vietiniai iš žemyninės Portugalijos dalies čia vykdavo retai. „Skrydžių kainos galėjo siekti ir 500 eurų. Tačiau atidarius pigių avialinijų skrydžius, dabar galima į Azorus nuvykti ir už 50 eurų“, – pažymi kelionių planuotoja.
K. Paulauskaitė pasakoja, kad pagrindiniai skrydžiai yra su „Ryanair“, portugalų avialinijomis „Tap“ ir Azorų avialinijomis „Sata“ iš Jungtinės Karalystės bei Portugalijos. Taip pat galima vykti ir iš JAV – šios salos, anot tautietės, dažnai tampa tarpine stotele keliaujantiems iš JAV į Europą. Skraidoma į didžiausią pagrindinę salą San Migelį bei Terseira. Likusios salos – Korvas, Floresas, Fajalis, Pikas, San Žoržė, Grasioza ir Santa Marija – gali būti pasiekiamos jau po to.
Turint laiko ir galimybių, K. Paulauskaitė rekomenduoja aplankyti bent kelias salas. Planuojant kelionę, galima jas jungti. „Pavyzdžiui, Korvą ir Floresą arba centrines salas – San Žoržę, Piką ir Fajalį. Jei laikas leidžia, dar prijungti ir Grasiozą. Arba galima Santa Mariją prijungti prie vizito į San Migelį. Iš vienos į kitą galima plaukti laivu, taip pat galima pasirinkti specialią kelionę laivu tarp salų ir apiplaukti kelias salas“, – paaiškina tautietė.
Orų permainos ir geriausias metas viešnagei
Salyno viduryje vandenyno klimatą neabejotinai stipriai veikia būtent vandenyno galia, čia daug drėgmės. „Net kvepia vandenynu!“ – tikina K. Paulauskaitė. Ji pabrėžia, kad gamta Azoruose nepaprastai įspūdinga, o tokios žalumos ji pati niekada nėra mačiusi, nors yra ir keliavusi, ir gyvenusi įvairiuose pasaulio kampeliuose – ir tropikuose, ir džiunglėse, ir salose.
„Čia rojus floros ir faunos mylėtojams, botanikos gerbėjams. O pats oras labai minkštas ir būna šilčiau negu rodo termometras. Bet kaip azoriečiai mėgsta sakyti – ar vasara, ar žiema, per dieną gali būti 4 sezonai – gali ir apsiniaukti, ir palyti, o po penkių minučių saulė šildys.
Tad planuojantis kelionę salose verta atsisiųsti programėlę „VisitAzores“ ir prieš nusprendžiant į kurią salos pusę važiuosite tądien, patikrinti vaizdo kamerų vaizdą, koks kurioje pusėje oras. Orų programėlės tiek nespėja sužiūrėti, kiek oras kinta“, – patarimais dalijasi K. Paulauskaitė.
Paklausta, kada geriausia vykti į Azorus, lietuvė įvardija gegužės, birželio, rugsėjo bei spalio mėnesius. Tuomet laukia saulėti orai, o ir turistų, anot pašnekovės, ne per daug. Norintiems pamatyti banginius palankiausi būtų kovo, balandžio bei gegužės mėnesiai.
„Tuomet jie migruoja pro salas, didesnė tikimybė pamatyti“, – paaiškina tautietė.
Ji pažymi, kad žiemą temperatūra Azoruose retai nukrenta žemiau 10 laipsnių naktį, o vasarą nebūna pernelyg karšta, termometro stulpeliai retai pakyla aukščiau 25 laipsnių šilumos. „Ši vieta tinkama žmonėms, kurie nepakelia didelių karščių, čia visuomet juntama gaiva nuo vandenyno“, – sako K. Paulauskaitė.
Tautietė priduria, kad nors Portugalijos žemyninė dalis ir Azorų salos skalaujamos to paties Atlanto vandenyno, Azoruose vasarą vanduo būna žymiai šiltesnis ir viršija 20 laipsnių.
Pagrindinė sala – San Migelis
Kaip pasakoja K. Paulauskaitė, San Migelyje galima rasti daug karštųjų šaltinių maudynėms (Furnas, Caldeiras), nuostabių pasivaikščiojimų takų. Tiesa, pašnekovė mėgstantiems ilgus pasivaikščiojimus pataria atsivežti patogią ir neperšlampamą avalynę. Anot lietuvės, čia į visas puses atsiveria nepaprasto grožio vaizdai.
„Ant kiekvieno kampo nuostabios panoramos. Iš pradžių stoviniuoji kiekviename. Kadangi salynas yra vidury vandenyno, kur pažvelgsi, ten vien vandenynas ir gamta. Galima plaukti stebėti banginių, o galbūt net paplaukioti su delfinais“, – pasakoja K. Paulauskaitė. Ji pažymi, kad pagrindinė industrija šioje saloje – žemdirbystė.
Tautietė rekomenduoja bent vienai nakčiai apsistoti botanikos sode įsikūrusiame viešbutyje „Terra Nostra“. Čia svečiai turi galimybę nemokamai visą parą eiti į karštųjų šaltinių baseinus parke: „Kad ir viduryje nakties – tiesiog magiška!“
Gražiausius pasivaikščiojimo maršrutus, anot K. Paulauskaitės, galima rasti oficialioje „VisitAzores“ programėlėje. Taip pat ji rekomenduoja leistis į banginių stebėjimo ekspediciją.
„Aš visuomet renkuosi ir siūlau rinktis ne turistinius laivus ir organizatorius, kur visi grūdasi denyje, laivais vaikosi banginius kartais net nesusimąstydami apie pačių gyvūnų gerovę, o mažas ekspedicijas su jūrų biologais. Jie pagarbiai elgiasi su vandenyno didybe ir gyvūnais, be to, papasakoja visokių įdomybių. Tokia kelių valandų ekspedicija žmogui kainuoja apie 50 eurų.
Ekspedicijos metu net galite įšokti paplaukioti su delfinais, jei šie žaismingai nusiteikę. Man pačiai teko tai patirti vidury vandenyno – nenusakomas jausmas“, – pasakoja kelionių organizatorė.
Ji taip pat įvardija keletą pagrindinių salos lankytinų vietų – kraterių ežerą Sete Cidades, Fogo ežerą, Santa Barbara banglentininkų paplūdimį, Terra Nostra bei Furnaso parką. Pastarasis pilnas kunkuliuojančių karštųjų šaltinių.
„Kas dar įdomu, kad būtent čia gaminamas tradicinis „cuzido“. Tai yra troškinys iš įvairios mėsos ir daržovių, ištroškintas per naktį po žeme karštuosiuose šaltiniuose. Ten taip pat kiekvienas restoranas turi savo iškastą baseinėlį, kur dedami puodai su troškiniais. Norėdami paragauti tradicinio troškinio, būtinai rezervuokite iš ryto savo porciją restorane Furnaso miestelyje. O po įspūdingų pietų galite nueiti į parke esančius karštųjų versmių baseinėlius – įėjimas dažniausiai 5–10 eurų žmogui“, – rekomendacijomis dalijasi lietuvė.
Mėgstantiems apleistus pastatus, vakarinėje salos pusėje K. Paulauskaitė siūlo aplankyti įspūdingą apleistą viešbutį su nuostabiais Sete Cidades ežero vaizdais.
Pašnekovės teigimu, nuo vienos iki kitos salos pusės galima nuvykti maždaug per valandą, todėl nesunkiai galima pamatyti skirtingas salos dalis.
Anot lietuvės, pirmą kartą atvykusiems į Azorus, pagrindinėje San Migelio saloje verta praleisti bent savaitę. Jei yra galimybė susiplanuoti ilgesnes atostogas, verta į planus įtraukti ir kitų salų lankymą. K. Paulauskaitė trumpai pristato likusias 8 Azorų salas:
Santa Marija. Ši sala pasižymi baltais paplūdimiais, čia yra galimybė nardyti, buriuoti. Pagrindinė vietinių produkcija – keramika bei vilnos dirbiniai.
Pikas. Ši sala dėl juodos vulkaninės žemės apibūdinama kaip juodoji sala. K. Paulauskaitė paaiškina, kad ji pavadinta pagal aukščiausią – 2351 m aukščio – Piko viršūnę.
„Galima kopti į šį kalną. Man pačiai to padaryti nepavyko, nes kai nuvykau, prasidėjo audra, pūga kalno viršūnėje, o tuomet kopti nepatartina. Tiesa, tą daryti galima, bet privalai pasirašyti, kad prireikus gelbėjimo arba sraigtasparnio „taksi“ paėmimo nuo kalno, sutinki mokėti nuo 1500 eurų, priklausomai nuo gelbėjimo operacijos sudėtingumo.
Be tokių atvejų, į kalno viršūnę su gidu galima kilti visada, taip pat galima rinktis naktinį kopimą, kai kalno viršūnėje pasitinkate kylančią saulę. Kad ir kuriuo sezonu keliausite, jei planuojate kilti į kalną, verta atidžiai pasirinkti kelionės batus, turėti šiltesnę aprangą“, – komentuoja pašnekovė.
Ji priduria, kad ši sala garsiausia ir savo vyndarystės tradicijomis, mat čia vynuogynai išsiraizgę iš vulkaninės žemės. Jie, pažymi lietuvė, įtraukti ir į UNESCO paveldo sąrašą nuo 2004 metų.
„Ši sala nutolusi nuo San Žoržės vos per 17 km, o nuo Fajalio – 7 km atstumu. Todėl būtent šias salas patogu aplankyti vieno vizito metu, perplaukiant iš vienos į kitą keltu“, – sako K. Paulauskaitė.
Terseira. Šioje saloje yra seniausias Azorų salyno miestas Angra do Eroismas Čia pasitinka mažiau kalnuotas reljefas bei išskirtine bulių žaidynių tradicija (vadinamoji Tourada a corda). „Keturi suaugę buliai paleidžiami į tam paskirtas apie 500 m ilgio apvertas gatves. Buliai kontroliuojami virvėmis, juos prižiūri matadorai. Čia tikslas yra žaidybinis – su jais pažaisti, palakstyti, o žiūrovai turi galimybę tai stebėti. Nėra jokios intencijos nukauti bulių. Visi buliai po tokios fiestos paleidžiami sveiki gyvi“, – pasakoja lietuvė.
Fajalis. Mėlynoji sala, kaip pažymi pašnekovė, taip pavadinta poeto Raulio Brandao dėl nuostabiai vasarą žydinčių žydrų hortenzijų. Pagrindinės salos istorinės veiklos – banginių medžioklė ir agrokultūra.
„Pati sala nustebins, šokiruos, nes pusė salos atrodo lyg Marso kanjonai dėl 1957 metais išsiveržusio ugnikalnio vandenyne šalia salos. Dalis salos vis dar padengta pelenais, tai tikrai įspūdingas vaizdas, galima aplankyti ir švyturį, kuris nuo išsiveržimo tebestovi iki pusės padengtas pelenais“, – apibūdina K. Paulauskaitė.
San Žoržė. Kaip pristato lietuvė, ši sala garsėja savo pieno produktais, ypač sūriais. Kaip dar vieną unikalumą ji mini ir kalnų viršūnėje išsiraizgiusius kelius.
„Važinėji sau aukštai, o norėdamas nuvykti į mažus miestelius prie vandenyno, turi leistis šlaitais. Vėlgi – čia laukia įspūdingi vaizdai, tiesiog svaigsta galva. Kai lankiausi šioje saloje, pačiai teko apsigyventi kaimelyje, kuriame vos 8 oficialūs gyventojai. Susipažinau su visais“, – pažymi kelionių organizatorė.
Grasioza. Ši sala vadinama baltąja dėl salos geologinių elementų – baltųjų akmenų, baltojo kalno, baltojo molio. Kaip pasakoja K. Paulauskaitė, tai nereiškia, kad visoje saloje vyrauja balta spalva, tačiau tokių akcentų tikrai galima išvysti. Ji priduria, kad ši sala klasifikuojama UNESCO kaip pasaulinis biosferos rezervuaras.
Floresas. Kaip ir salos pavadinimas – pati sala pilna gėlių. Čia gausu susiformavusių šlaitų, juose susikaupusių ežerų ir žalumos, pasakoja K. Paulauskaitė. Be kita ko, ši sala taip pat įtraukta į UNESCO kaip biosferos rezervatas. „Čia vyksta daug mokslinių stebėjimų, tyrimų, biologų mokymų, ekspedicijų. Čia įspūdingi kriokliai ir ežerai, aplinka apibūdinama kaip ypač turtinga ir drėgna vegetacijai“, – sako lietuvė.
Korvas. Pašnekovė pristato, kad tai mažiausia Azorų salelė, turinti apie 384 gyventojus. „Įspūdingi užžėlę sužaliavę krateriai su ežerais jų viduryje. Čia daug saugomų paukščių, kurių įvairovė įspūdinga. Ši sala vėlgi tinka pasivaikščiojimams, gamtos stebėjimams, atsipalaidavimui ir grožėjimuisi. Nuostabūs šilti vietos žmonės, skanus naminis maistas ir stulbinanti gamta“, – apibūdina kelionių organizatorė.
Transportas ir apgyvenimas
Visose salose pašnekovė pataria iš anksto nuomotis automobilį. Tokiu būdu bus galimybė apkeliauti visą salą ir sustoti ten, kur norisi. „Jei kelionę planuojate vasarą, būtinai rezervuokite automobilį iš anksto“, – pabrėžia tautietė.
Anot K. Paulauskaitės, nesinuomojant galima rinktis jau suorganizuotus turus salose su nuvežimu ir parvežimu. Autobusai tarp miestelių važinėja retai – pagrindinis viešasis transportas kursuoja rytais, kai vaikai važiuoja į mokyklą, ir popiet, kai jie grįžta iš mokyklos.
„Deja, su viešuoju transportu įdomių vietų – kalnų, urvų, karštųjų šaltinių – nepasieksite. Galima naudotis taksi – jų kainos salose fiksuotos jau numatytiems atstumams iš miestelio iki lankytinų vietų, pasivaikščiojimo takų“, – paaiškina kelionių organizatorė.
Norintiems aplankyti Azorus, pašnekovė pataria paskutinei minutei nepalikti ir apgyvendinimo, ypač jei kelionė planuojama vasarą. Nors apartamentų nuomos pasiūlymų daugėja, šiose salose pasiūla sezono metu vis dar mažesnė nei paklausa. Ieškančius įdomesnių patirčių K. Paulauskaitė patikina – čia galima rasti ir kaimo turizmo, ir glampingo – prašmatnių palapinių gamtoje variantų.
Anot lietuvės, kainos šiame salyne per daug nesikandžioja. Ne sezono metu galima rasti išskirtinių apgyvendinimo vietų už 50 eurų nakčiai, sezono metu kainos kyla, ypač rugpjūčio mėnesį.
Ko verta paragauti?
Besilankantiems Azoruose kelionių organizatorė pataria susipažinti ir su vietiniais patiekalais. Ji išskiria „lapas“ – grilintas kriaukleles įkaitintoje lėkštėje, taip pat tradicinius saldžius sūrio pyragėlius „queijadas“. „Be abejonės, čia ir galybė šviežios žuvies bei mėsos patiekalų. Būtent iš Azorų atkeliauja geriausia mėsa“, – pažymi K. Paulauskaitė.
Pietūs su taure vyno, pašnekovės teigimu, atsieina iki 10 eurų. Kavos galima atsigerti vos už 60 euro centų, o, pavyzdžiui, kepsnių kainos siekia apie 7–10 eurų.
Tiesa, ji atkreipia dėmesį, kad kavinėse prieš maistą čia įprastą atnešti užkandžių – duonos, alyvuogių, sviesto, užtepėlės, už kurias vėliau tenka susimokėti. „Jei juos priimate, keli eurai bus įtraukti į sąskaitą. Bet visuomet galite mandagiai atsisakyti dar prieš padavėjui užkandžius padedant ant stalo“, – sako lietuvė.
