Aktualijos

2020.08.31 20:15

Kandidatų pažadai pasaulio lietuviams: nuo referendumo dėl dvigubos pilietybės iki žemės suteikimo norintiesiems sugrįžti

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.08.31 20:15

Savo kandidatūras Pasaulio lietuvių vienmandatėje apygardoje pateikę kandidatai penktadienį susitiko debatuose, surengtuose Berlyne esančioje Lietuvos Respublikos ambasadoje. Dalis jų atvyko į ambasadą, kiti prisijungė nuotoliniu būdu. Nuotoliniu būdu debatus tema „Lietuvos diasporos politika: viena nedaloma tauta“ moderavo žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

„Kandidatai yra dar neįregistruoti, bet mes laikome kandidatais tuos, kurie yra pateikę paraiškinius dokumentus. Galutinis kandidatų sąrašas Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimu paaiškės tik rugsėjo 11 dieną“, – prieš pradėdamas debatus priminė E. Jakilaitis.

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė D. Henke pažymėjo, kad debatuose turėjo dalyvauti 11 kandidatų, tačiau galiausiai pasirodė 10. „Turėjo dalyvauti visi ir per bandomąjį prisijungimą, kuris vyko valanda prieš transliaciją, rodos, visi ir buvo, bet dėl techninių nesklandumų galiausiai nepavyko prisijungti partijos „Lietuva – visų“ kandidatui Tomui Pačėsui“, – sakė D. Henke.

Dėmesys pilietybės išsaugojimui

Po trumpų prisistatymų debatų dalyviams buvo pateiktas klausimas apie pilietybės išsaugojimą. E. Jakilaitis teiravosi, kokius galimus šios problemos sprendimus jie įžvelgiantys.

Krikščionių sąjungai atstovaujančio Jono Šimėno nuomone, dvigubos pilietybės klausimas neišsprendžia pilietybės išsaugojimo problemos. Tokiai minčiai pagrįsti jis pateikė kelis argumentus. „Jeigu tu esi įsipareigojęs kitai valstybei ir tuo pat metu Lietuvai, tai kam tu iš tikrųjų įsipareigojęs?

Galu gale, kam tu esi atidavęs priesaiką ir jeigu reikėtų ginti valstybę, tai kurią gimtum? Ar tą, kurioje esi prisiekęs anksčiau, ar tą, kurią įgyji dabar?“ – dėstė J. Šimėnas.

Anot jo, vietoj dvigubos pilietybės reikėtų ieškoti kitų sprendimų, kurie leistų išsaugoti pilietybę.

Vilmantas Povilaitis iš Lietuvos laisvės partijos teigė, jog pirmiausia svarbu, kad žmonės net nenorėtų turėti kitos pilietybės ir gyventų Lietuvoje.

„Aš būčiau linkęs sukurti Lietuvą tokią, kad joje norėtų gyventi visi iš Lietuvos priverstinai ar savo noru išvykę emigrantai. Ir va tas klausimas (dėl pilietybės išsaugojimo – LRT) – aš vienas negaliu nuspręsti, todėl visi svarbiausi valstybės klausimai turėtų būti sprendžiami referendumu“, – sakė debatų dalyvis.

Tiesa, jis pridūrė, kad vienas referendumas norimo rezultato nedavė, todėl kitą kartą geriau pasiruošti reikėtų patiems žmonėms. V. Povilaitis taip pat išsakė mintį, kad neįvykęs referendumas parodė, jog nėra pakankamai daug žmonių, pritariančių dvigubos pilietybės idėjai.

Valstiečių ir žaliųjų atstovė Rūta Miliūtė teigė, kad būtina tęsti klausimo, susijusio su dviguba pilietybe, sprendimą, mat iš praėjusiame referendume dalyvavusių žmonių 70 proc. pasisakė už dvigubos pilietybės idėją. Kandidatė referendumą įvardijo kaip vienintelį kol kas galimą sprendimo būdą.

„Kaip pasiekti, kad jis būtų sėkmingas? Galima, žinoma, gerokai daugiau laiko investuoti į pasiruošimą, galbūt supaprastinti formuluotę paties klausimo, kadangi buvo žmonių, kurie sakė, jog ne iki galo suprato.

Kitas variantas – galbūt nuleisti referendumo kartelę, nors tai, manau, gana rizikinga ir reikėtų įvertinti visas galimas pasekmes. Žinoma, ilgesnė kampanija galėtų pritraukti daugiau žmonių ir galbūt leistų peržengti tą nedidelę ribą, kurios pritrūko sprendimui priimti“, – dėstė R. Miliūtė.

Dabartinis užsienio reikalų ministras, Socialdemokratų darbo partijos atstovas Linas Linkevičius pažymėjo, kad pilietybės išsaugojimo klausimas jam nepaprastai artimas. Jis patikino, jog bendraudamas su užsienyje esančiomis lietuvių bendruomenėmis žino, kodėl tautiečiams svarbi Lietuvos pilietybė.

„Tikrai ne todėl, kad kolekcionuotų pasus ar privilegijų gautų. Žmonės tiesiog nori sąsajų su savo šalimi. Vienareikšmiškai tai yra vienas iš prioritetų“, – kalbėjo L. Linkevičius.

Jo teigimu, nors referendumas nepavyko, dvigubos pilietybės idėjai pritarusiųjų skaičius yra signalas visiems politikams – tiek esamiems, tiek būsimiems, – kad būtina spręsti šią problemą, o vienintelis teisinis kelias – naujas referendumas.

„Dabar reikia nenuleisti rankų ir ruoštis kitam. Ir tęsti diskusiją dėl teisinės doktrinos. Nors Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra gana aiškus, manau, kad niekas nedraudžia mums apie tai diskutuoti, nes asmeniškai manau, jog čia yra įvairių niuansų.

(...) Darykime tą, ką galime. Bet tą turim išspręsti. Pagaliau toks yra ir mūsų žmonių nurodymas, manau, rezultatai referendumo tą rodo ir įpareigoja“, – sakė politikas.

Vladislavas Kondratovičius iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pritarė, kad dvigubos pilietybės klausimas turi būti išspręstas nauju referendumu. „Mūsų kaip valstybės užduotis yra globoti tą žmogų, nesvarbu, kur jis yra, kad jis nepamirštų ir norėtų grįžti ir mylėti Lietuvą, kur gimė ir iš kur išėjo.

Dėtume visas pastangas, kad ta antra kampanija, antras referendumas įvyktų. Tai ilgesnis kelias, bet tai padidintų legitimumą to sprendimo ir, manau, įsitraukimas visos valstybės į tą problemą ir suvokimas tos problemos irgi padidėtų. Tad stengčiausi, kad tai būtų įvykdyta“, – sakė V. Kondratovičius.

Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Linas Jonauskas atkreipė dėmesį, kad kai kuriems politikams svarbus pats procesas, o, jo nuomone, reikia ne bandyti, o imti ir šį klausimą išspręsti. Jo teigimu, vienintelis įmanomas kelias – referendumas.

„Pakartotinis referendumas turi įvykti, aišku, formuluotė turi būti labai aiški ir suprantama visiems žmonėms. Ir jokiu būdu negalima supriešinti ir dėti su kitais labai įdomiais klausimais, kaip buvo padaryta aname referendume dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Jeigu nebus įteisintas internetinis balsavimas, pasiekti, kad referendumas pavyktų, bus labai sudėtinga. Todėl kviečiu dar kartą ne užsiimti procesu, o paimti ir išspręsti“, – kalbėjo L. Jonauskas.

Anot LRLS atstovaujančio Andriaus Bagdono, už dvigubą pilietybę praėjusiame referendume pasisakę rinkėjai pasiuntė aiškią žinutę, jog pritaria idėjai. Jo nuomone, norint stiprinti ryšį su užsienyje gyvenančiais lietuviais „būtina statyti tiltus, o ne juos griauti“.

A. Bagdonas pabrėžė, kad kitam referendumui turėtų būti numatytas tinkamas finansavimas: „Ne dviejų mėnesių kampanija iki rinkimų, o kelerių metų kampanija. Per tą laikotarpį įteisinkime elektroninį balsavimą, kad daugiau žmonių galėtų dalyvauti referendume. Žinoma, aktyvi kampanija su artėjančiais kitais prezidento rinkimais tikrai galėtų išspręsti šitą įsisenėjusią, kaip sako kolegos, problemą.“

„Laisvės ir teisingumo“ kandidatas Gintautas Babravičius pilietybės išsaugojimą sugretino su tautos išsaugojimu. Jo teigimu, tai nėra klausimas, dėl kurio reikėtų derėtis, o Konstitucija numato vienintelį būdą, kaip spręsti šį klausimą, – referendumą, todėl nėra prasmės ginčytis ir dėl galimo sprendimo būdo.

„Tik tiek, kad tas referendumas turi būti sėkmingas. Prisimenu 2000–2004 m. Buvau Seimo narys ir tada visi įstatymai, kurie buvo susiję su patekimu į ES, ir sąlygos, kurios buvo keliamos, ėjo kaip iš pypkės. Kodėl? Nes buvo politinis politinio elito susitarimas – kad reikia išspręsti šitą uždavinį ES ir NATO. (...) Per įvykusį referendumą pritrūko 60 tūkst. balsų, tai yra labai labai nedaug, todėl reikia politinio elito susitarimo ir sėkmingo referendumo kitos kadencijos pabaigoje“, – dėstė G. Babravičius.

Buvusi JK lietuvių bendruomenės pirmininkė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovė Dalia Asanavičiūtė pabrėžė, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė apie pilietybės išsaugojimą kalba jau daugybę metų.

Jos teigimu, įvykus referendumui dėl „Brexit“, būtent JK lietuviai ir ji pati prisiėmė atsakomybę bei lyderystę dėl dvigubos pilietybės ir kalbėjo apie tai, kad „Lietuva prarado gyventojus de facto, tačiau gali prarasti ir de jure“.

Pasak D. Asanavičiūtės, šį klausimą labiau kėlė bendruomenės bei visuomenininkai, tačiau pritrūko valdžios institucijų iniciatyvos. Ji teigė, kad pasiruošimą naujam referendumui reikėtų pradėti kuo greičiau po artėjančių rinkimų.

„Ruoštis, formuluotę paruošti tinkamą, nes daug žmonių nesuprato. Taip pat galvoti, kaip įtraukti daugiau šalių, nes kai kurie žmonės, gyvenantys ne tuose formuluotės apibendrintuose kraštuose, vis dėlto liko už borto ir jiems labai skauda.

Turėtume aktyviai visi, kas išrinkti, sutelkti partijų susitarimą ir dirbti šita linkme kartu su PLB, su valdyba, su Jaunimo sąjunga, „Globalios Lietuvos lyderiais“, sukaupę visas jėgas kryptingai judėti ir prisiimti tinkamą lyderystę ir už rezultatą, o ne laukti, kaip bus“, – sakė D. Asanavičiūtė.

Laisvės partijai atstovaujanti Aušrinė Armonaitė pritarė, kad dėl dvigubos pilietybės reikėtų rengti dar vieną referendumą. Anot jos, norint, kad šįkart referendumas būtų sėkmingas, svarbus visų politinių lyderių įsitraukimas.

„Jei su prezidento rinkimais derinsime naują referendumą, reikia, kad ir kandidatai į prezidentus agituotų ne tik už save, bet ir sakytų: žmonės, eime į referendumą, palaikykime didesnę Lietuvą. To pritrūko praeitais metais“, – dėstė ji.

A. Armonaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad kampanijos reguliavimas yra įspraustas į didelius biurokratinius rėmus, ir pabrėžė, jog svarbu, kad referendume aktyviai dalyvautų ne tik Lietuvoje gyvenantys, bet ir užsienyje esantys rinkėjai: „Aktyvumas buvo rekordinis (praėjusiame referendume – LRT.lt), tačiau reikia dar daugiau žmonių, kurie gyvena užsienyje, daugiau balsavimo vietų, daugiau galimybių atiduoti savo balsą.“

Kaip paskatinti sklandų emigrantų grįžimą?

Dar vienas klausimas, kurį uždavė debatų moderatorius E. Jakilaitis, buvo susijęs su užsienyje gyvenančių lietuvių grįžimu. Žurnalistas atkreipė dėmesį, kad COVID-19 pandemija dalį lietuvių jau paskatino grįžti.

„Kaip paskatinti jų sklandų sugrįžimą? Pirmiausia, tai vaikų mokslas, darbo rinka, socialinis gyvenimas, kai kurie praleidę išeivijoje ne vienus metus, o penkmetį ar dešimtmečius. Kaip turėtų funkcionuoti Lietuvos valdžia?“ – debatų dalyvių klausė jis.

A. Armonaitė pirmiausia pabrėžė, kad emigracija ar noras įgyti patirties svetur nėra blogai, tačiau svarbu, jog žmonės jaustų ryšį su Lietuva, o nusprendę sugrįžti sulauktų pagalbos. Ji atkreipė dėmesį, kad ypač svarbūs su vaikų integracija susiję klausimai: kad vaikai galėtų įgyti tinkamą išsilavinimą, iš jų nebūtų tyčiojamasi dėl tarties.

„Pagalba mokytojams, mokytojų parengimas, programų parengimas yra pirmas dalykas“, – sakė politikė.

Ji taip pat kalbėjo apie Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatas – tuomet iš užsienio grįžusių lietuvių darbo vieta būtų pigesnė. „Trečias dalykas – kad Lietuva tinkamai funkcionuotų elektroninėje erdvėje.

Nesvarbu, kur tu esi, kad galėtum susitvarkyti reikalus elektroniniu būdu, kad Lietuva atidarytų savo duomenų ambasadas užsienyje, kad žmones, kad ir trumpam išvykę, dalyvautų valstybės gyvenime ir galėtų tvarkyti savo reikalus. Tada jie, tikėtina, sugrįš“, – sakė A. Armonaitė.

D. Asanavičiūtė atkreipė dėmesį į vaikų integracijos svarbą. Anot jos, vis dar pasitaiko atvejų, kai į Lietuvą sugrįžusių tautiečių vaikai patenka į žemesnę klasę, nei lankė užsienyje.

„Taip negali vykti. Tai didžiulis stresas tėvams, tai yra didžiulis stresas vaikams. Įtraukusis ugdymas, matau, dar labai nesuvokiama sąvoka Lietuvoje, kai tu įtrauki įvairių poreikių vaikus, turinčius ypatingų gabumų, turinčių specialiųjų poreikių. Deja, dar ne visos mūsų mokyklos pasiruošusios priimti vaikus, turinčius fizinę negalią. Mokytojai neturi asistentų, kai kalbame apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus“, – dėstė D. Asanavičiūtė.

Debatų dalyvė taip pat pabrėžė psichologinės pagalbos būtinybę grįžusioms šeimoms, atkreipė dėmesį į vieno langelio principu teikiamų konsultacijų reikalingumą, akcentavo ir su darbo rinka susijusią problematiką: „Skatinu mūsų Vyriausybės ir Seimo narius ieškoti įvairios kvalifikacijos darbo jėgos, nes mes ieškome talentų, bet neieškome autobusų vairuotojų, pardavėjų, buhalterių, nes kažkodėl manome, kad žmonės negrįš.“

G. Babravičiaus teigimu, valstybės politika turi būti rišli ir sistemiška. Jis pritarė, kad ypač svarbūs su vaikų mokymusi susiję klausimai. Anot jo, iš valstybės biudžeto turėtų būti išlaikomos lituanistinės mokyklos, jog vaikai dar būdami užsienyje būtų paruošiami kiek įmanoma geriau. G. Babravičiaus nuomone, dar viena problema, sulaikanti lietuvius nuo grįžimo, yra susijusi su mišrių šeimų diskriminacija.

„Beje, papildomas motyvas negrįžti į Lietuvą, kai yra mišrios šeimos, kyla dėl to, jog pilietybės sutuoktinis turi laukti 7 metus. Tik tada gali kreiptis. (...) Taip pat galėtų būti nemokami lietuvių kalbos kursai tų mišrių šeimų nariams.

Kitas aspektas – savivalda. Savivalda geriausiai išmano išvykusių žmonių problemas – ir socialines, ir kitas. Reikia, kad savivaldybės palaikytų nuolatinį ryšį. Ir nežmoniška tragedija yra labai prasta imigracinė politika. Ten kliūčių yra tiek, kad velnias koją gali nusilaužti. Todėl turėtų būti politiniai sprendimai, kad šita tvarka būtų liberalizuota“, – sakė G. Babravičius.

A. Bagdono teigimu, pirmiausia reikėtų keisti požiūrį į tautiečius, kurie rado laimę užsienyje. Juos paskatinti sugrįžti, anot debatų dalyvio, taip pat galėtų šalies ekonominių rodiklių augimas, gerai apmokamų darbo vietų kūrimo programa, kuri pritrauktų investicijų.

A. Bagdonas pritarė ir dėl švietimo svarbos, kad grįžusių į Lietuvą emigrantų vaikai sėkmingai integruotųsi ir galėtų įgyti išsilavinimą.

Jis pabrėžė, kad dabartinis lituanistinių mokyklų finansavimas yra apgailėtinas ir būtina jį didinti: „Atsiprašau, kad taip negražiai pavadinau, bet iš tiesų finansavimas turėtų būti gerokai didesnis. Jeigu mes norime, kad vaikai, jų tėvai neužmirštų Lietuvos, lietuvių kalbos, turime tam skirti finansavimą.“

L. Jonausko nuomone, kalbant apie užsienyje gyvenančių lietuvių sugrįžimą, pagrindinė problema ta, kad jų Lietuvoje niekas nelaukia.

Jis iškėlė vieno langelio principu veikiančios institucijos idėją: „Jei šeima ar žmogus norėtų sugrįžti į Lietuvą, reikėtų užduoti klausimą, kur jam kreiptis, kur gauti informacijos. (...) Manau, šiandien prie Vyriausybės turėtų būti įsteigta vieno langelio principu veikianti institucija, kur būtų vienas telefonas, vienas elektroninis paštas. Sumaniau grįžti su šeima iš Airijos, parašiau dominančių klausimų ir gaunu visą paketą.“

V. Kondratovičius pabrėžė, kad svarbu pasirūpinti grįžtančių lietuvių integracija į darbo rinką, kad įmonės būtų skatinamos priimti sugrįžtančius tautiečius. Taip pat kalbėjo apie pagalbą norintiesiems pradėti verslą.

„Ir visos kitos garantijos, kurias Lietuva suteikia savo piliečiams, turi būti iškart prieinamos ir suprantamos. Tikslinga sukurti prie Socialinės darbo ministerijos (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – LRT.lt) atskirą departamentą ar skyrių, kuris visais klausimais horizontaliai per visas sritis galėtų koordinuoti bendradarbiavimą“, – dėstė debatų dalyvis.

L. Linkevičius atkreipė dėmesį, kad vieno langelio principu nemokamos konsultacijos teikiamos nuo 2015 m. – tą daro Migracijos informacijos centras „Renkuosi Lietuvą“.

„Nesakau, kad tai gerai veikia, bet sakau, kad bandymų buvo. Dabar reikia pasiekti, kad veiktų taip, kaip turi veikti. Klausimai visi žinomi, jie tipiniai – čia daug kam net dirbtinis intelektas gali atsakyti, kaip atvažiuoti, kaip deklaruoti vietą“, – sakė politikas.

Anot L. Linkevičiaus, skausmingiausi klausimai susiję su vaikais, jų adaptacija. Jo teigimu, problemos žinomos, todėl belieka susitelkus ir organizuotai jas spręsti: „O šiaip yra ir pasiteisinusių programų, ta pati „Renkuosi Lietuvą“, „Kurk Lietuvai“, „Globalios Lietuvos lyderiai“. (...) Turime daugiau investuoti į tas programas, kurios pasiteisino.“

R. Miliūtė išskyrė tris esminius punktus, kurie padėtų iš užsienio sugrįžtantiems lietuviams sėkmingiau integruotis. Anot jos, reikėtų gerinti egzistuojančias programas ir sekti tokių savivaldybių kaip Tauragė pavyzdžiu, kurioje atskiras žmogus suteikia išsamią informaciją į konkretų miestą ar regioną norinčiam grįžti asmeniui.

Debatų dalyvė taip pat kalbėjo apie vaikų integracijos ir švietimo svarbą. „Tai vėlgi lituanistinių mokyklų stiprinimas, pasiruošimas dar prieš grįžtant, pagalba nuotoliniu būdu pasivyti tam tikrą lygį klasėse ir asistentai mokyklose – pagalba sugrįžusiam vaikui“, – sakė ji.

Kaip trečią aspektą R. Miliūtė išskyrė dėmesį skirtingos kvalifikacijos darbuotojams. Reikia suteikti galimybę prisitaikyti prie darbo rinkos, finansuoti ir leisti persikvalifikuoti, prisitaikyti prie to, kokia paklausa Lietuvoje, dėstė LVŽS kandidatė.

V. Povilaitis sakė, kad su problemomis, kurių patiria grįžtantieji, susidūrė ir asmeniškai, kai su šeima grįžo iš Airijos ir bandė prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje.

Jo teigimu, pagrindinės problemos susijusios su vaikų integracija, ypač jeigu šeima augina neįgalų ar sveikatos problemų turintį vaiką. Taip pat debatų dalyvis išskyrė Lietuvos ekonominę situaciją, smulkiajam bei vidutiniam verslui sudaromas sąlygas.

„Žmonės dirbdami emigracijoje uždirba daug didesnius atlyginimus ir jie pripratę prie didesnių pinigų. Eidami kitur dirbti jie tikrai tokių pinigų neuždirbs, ką uždirbo užsienyje, tai jiems geriausia galimybė patiems pradėti verslą. (Reikia – LRT.lt) gerinti sąlygas smulkiajam, vidutiniam verslui ir kad žmonės apie tai žinotų“, – išskyrė V. Povilaitis.

J. Šimėnas sakė pritariantis pareiškimams dėl vaikų integracijos ir švietimo infrastruktūros gerinimo, tačiau, jo manymu, tam, kad užsienyje gyvenantys lietuviai norėtų ir turėtų kur grįžti, jiems reikia žemės.

„Kaip pavyzdį noriu pasakyti, kad Mykolas Krupavičius 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę surado būdą, kaip duoti žemės savanoriams, kurie gynė tėvynę.

Šiuo atveju grįžtantiems lietuviams, kad jie iš tikrųjų pasijustų tėvynėje, reikia skirti žemės. Skirti žemės reikia ir tiems, kurie nori įkurti verslą, ir tiems, kurie galbūt žemės ūkiu nori užsiimti, o gal kitas namą pasistatyti“, – teigė J. Šimėnas.

Kaip ketinate stiprinti lietuvių bendruomenes užsienyje?

E. Jakilaitis kandidatų taip pat teiravosi apie ryšio su lietuvių bendruomenėmis stiprinimą. „Kokius būdus siūlote, kad lietuviai išlaikytų didesnį ryšį, saitus su Lietuva, kaip ketinate stiprinti lietuvių bendruomenes užsienyje?“ – klausė žurnalistas.

J. Šimėnas sakė, kad jokių dirbtinių priemonių nereikia, nes į užsienį išvykę lietuviai, jei tik nori, turi galimybę burtis į bendruomenes ir tą daro. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad istoriškai anksčiau iš Lietuvos išvykę tautiečiai kurdavo krikščioniškas bendruomenes, o dabartiniame pasaulyje yra įvairių bendruomenių. „Manau, joms reikia tik padėti kad ir tose pačiose diskusijose dėl pilietybės išsaugojimo“, – teigė jis.

V. Povilaitis išsakė mintį, kad viskas priklauso nuo pačių emigrantų. Vis dėlto, jo nuomone, reikėtų daugiau lituanistinių mokyklų, kurios būtų kuriamos ne tik didžiuosiuose miestuose, nes taip žmonės turėtų daugiau galimybių vesti vaikus į lietuviškas mokyklas.

„Lietuvos valstybei reikėtų prisidėti finansavimu, o viskas priklauso nuo mūsų pačių – kaip tuos vaikus patys ugdome. Jeigu namuose šnekame angliškai ar kita kalba, jei kitur esame emigravę, tai ko mums tikėtis iš vaikų?“ – dėstė debatų dalyvis.

R. Miliūtė finansavimą išskyrė kaip vieną svarbiausių veiksnių, galinčių padėti stiprinti užsienio lietuvių ryšį su Lietuva. Ji minėjo „Globalią Lietuvą“, kuri sėkmingai startavo, tačiau pabrėžė, jog reikėtų ją ir toliau stiprinti, plėsti.

Taip pat R. Miliūtė išskyrė galimybes nuotoliniu būdu „sujungti tiltus tarp įvairių šalių“: „Manau, kad pasitelkus daugiau skaitmeninių priemonių galima palaikyti geresnį ryšį. Dar vienas gana naujas dalykas, bet man pasirodė, kad turėtų būti tęsiama: kad emigrantų vaikams būtų suteikiamos galimybės patekti į įvairias stovyklas Lietuvoje, susipažinti su tuo, kas vyksta čia, ir prasmingai praleisti laiką.“

L. Linkevičius taip pat akcentavo finansavimo svarbą švietimui, lituanistinėms mokykloms. „Žinome, kad yra poreikis ir jis tikrai nėra patenkinamas. Kai kurios privačios mokyklos tą sprendžia, bet, žinoma, valstybė turi skirti daugiau. Nereikia dviračio išradinėti – reikia skirti daugiau dėmesio ir lėšų. To nėra ir taip neturi būti“, – komentavo jis.

V. Kondratovičius pritarė, kad sugrįžtančių lietuvių paruošimas turi prisidėti nuo mokyklų ir sudaromų sąlygų mokytis išeivijoje.

„Jeigu mes eisime per Švietimo ministeriją, jie greičiausiai nesupras tos problematikos, bet jeigu mes eisime per vieno langelio organą ar per atskirą padalinį, kuris žiūrės bendrai ir supras rezultatą būtent tų pastangų, tai bus tikrai daug didesnis rezultatas ir supratimas. Tad pritarčiau dėl finansavimo ir išskirtinio dėmesio šitai problematikai“, – sakė jis.

L. Jonauskas išskyrė papildomo ugdymo svarbą. Jo teigimu, vasaros stovyklos išties gali turėti teigiamą poveikį užsienyje gyvenantiems vaikams.

Debatų dalyvis taip pat šskyrė nuotolinio mokymo galimybes: „Reikia daugiau dėmesio skirti papildomam ugdymui – vasaros stovykloms, užimtumui, įvairioms kitoms programoms, lyderių mokykloms, vaikų dainų šventėms.

Visos tos priemonės padėtų užtikrinti, kad Lietuvos vaikai galėtų kur kas labiau integruotis, mokėti lietuvių kalbą. Pagrindinis dalykas, ką COVID-19 atskeidė, – kad ne mūsų sveikatos apsaugos sistema, o švietimo sistema braška per siūles.

Dabar jau neišvengiamas nuotolinis ugdymas, todėl reikėtų integruoti ir lietuvių vaikus, gyvenančius užsienyje, būtent į šitą procesą ir prijungti prie vienos klasės, prie kitos. Padaryti užsiėmimą šitiems vaikams.“

A. Bagdonas džiaugėsi, kad visame pasaulyje yra tiek daug lietuvių, kurie buria žmones ir per valstybines šventes didžiuojasi savo šalimi, puošiasi lietuviška simbolika. Esą matydami juos ir Lietuvoje gyvenantys žmonės keičia nuomonę apie išeiviją. Jo teigimu, vasaros stovyklos išties padėtų stiprinti užsienyje gyvenančių lietuvių ryšį su šalimi.

„Manau, Lietuva tikrai gali daugiau ir viena iš mano idėjų, kurią norėčiau įgyvendinti nepaisydamas to, ar būsiu Seime, – kad kiekvienais metais Lietuvą aplankytų 1 000 vaikų, juos lydėtų tėvai – iš viso 3 000 žmonių aplankytų Lietuvą, aplankytų savo tėvus, artimuosius, buvusius kaimynus ir tokiu būdu užtikrintų ryšį tarp tų, kurie gyvena Lietuvoje, ir tų, kurie išvykę už Lietuvos ribų“, – teigė jis.

G. Babravičius priminė 1937 m. vykusį pasaulio Lietuvių Kongresą, kurio metu buvo priimtas sprendimas finansuoti lituanistines mokyklas, nors dėl Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos jo nepavyko įgyvendinti. „Dabar mokyklos egzistuoja entuziastų dėka, Pasaulio lietuvio bendruomenė puikiai veikia, bet turi būti valstybės politika šioje srityje“, – pabrėžė debatų dalyvis.

D. Asanavičiūtė akcentavo, kad veikiančios lietuvių bendruomenės ir jų organizacijos rodo, jog užsienio lietuviai yra aktyvūs, nesvarbu, ar sulaukia finansavimo, ar ne. Vis dėlto, jos nuomone, reikėtų daugiau lietuvių bendruomenių organizacijų profesionalų įtraukti į įvairias valdymo struktūras, klausyti ekspertinės nuomonės, pasitelkti diasporą Lietuvos eksportui didininti, ekonomikai gerinti, taip pat keisti požiūrį į užsienio lietuvius.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, ką reikėtų padaryti dėl lituanistinio švietimo: „Praeitais metais per mokytojų seminarą Londone inicijavau kreipimąsi į prezidentą, Seimo pirmininką, premjerą, taip pat švietimo, mokslo ir sporto ministrą dėl lituanistinio švietimo paramos.

Tai yra dėl mokinio krepšelio dalies, atitinkančios tam tikrus kriterijus, mokytojų socialinio draudimo. (...) Kitas dalykas – lietuvių kalbos atestacijos suvienodinimas, kad lietuvių vaikų, kurie laikytų lietuvių kalbos egzaminą, atestacija būtų pripažįstama ir taip vaikams būtų lengviau įstoti (mokytis – LRT.lt) grįžus į Lietuvą.“

A. Armonaitė pritarė dėl lituanistinio švietimo svarbos, tačiau pabrėžė dar du aspektus. Anos jos, URM yra pagrindinė institucija, kuri dirba su užsienyje gyvenančiais žmonėmis ir užsiima jų telkimu, todėl svarbu jai skirti daugiau dėmesio.

„Šiuo metu ji mažiausiai finansuojama ministerija Lietuvoje. (...) Siūlyčiau susieti su BVP augimu užsienio reikalų sričiai ir, jeigu skiriame 2 proc. savo BVP gynybai, tai skirkime bent 0,2 proc. diplomatijai. Tai svarbu tiek gynybos požiūriu, tiek mūsų pasaulio lietuvių atstovavimo bei telkimo požiūriu, ir konsulinės paslaugos – juk tai yra ir renginiai, ir telkimas čia, vietoje“, – sakė A. Armonaitė.

Ji taip pat pabrėžė pasaulio lietuvių išrinkto Seimo nario aktyvumo svarbą – kad jis keliautų po pasaulį, bendrautų su užsienyje esančiais tautiečiais ir Seime atstovautų jų interesams.

Šiuos kandidatų debatus organizavo Pasaulio lietuvių bendruomenė ir Vokietijos lietuvių bendruomenė, Lietuvos Garbės konsulatas Haseno žemėje.

Debatų įrašą galite pamatyti ČIA.