Lietuvoje vėl kyla ginčai dėl miškų. Klausantis kai kurių aplinkosaugos organizacijų atstovų gali susidaryti įspūdis, kad kiekvienas nukirstas medis yra pralaimėjimas gamtai, o kiekviena medieną perdirbanti įmonė – kliūtis žalesnei Lietuvai.
Tačiau ar tikrai turime rinktis: arba miškas, arba darbo vietos? Toks pasirinkimas dirbtinis. Gerai tvarkomas miškas gali augti, atsinaujinti, saugoti biologinę įvairovę ir kartu kurti ekonominę vertę.
Skaičiai – ne pretekstas skelbti katastrofą
Valstybės kontrolė primena, kad Lietuvos miškingumas siekia 33,91 proc., o numatytas 35 proc. tikslas iki 2030-ųjų dabartiniu tempu būtų pasiektas tik apie 2047 metus.
Tai rimtas perspėjimas: miškų plėtrą būtina spartinti. Tačiau prognozė, apskaičiuota pratęsus dabartines tendencijas, nėra nuosprendis visai mūsų miškų politikai. Juolab ji neįrodo, kad problemos šaknis – ūkinė veikla miškuose.
Svarbu matyti ne vien paskutinių metų, bet ir ilgesnę perspektyvą. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, 2000 metais miškai užėmė apie 30,7 proc. Lietuvos teritorijos, dabar – beveik 34 proc. Tai daugiau kaip trijų procentinių punktų augimas.
Vadinasi, teiginys, kad miškų gausinimo srityje nepadarėme jokios pažangos, paprasčiausiai neatitinka faktų.
Dar vienas rodiklis: bendras medienos tūris Lietuvos miškuose nuo maždaug 529 mln. kubinių metrų 2015-aisiais padidėjo iki beveik 581 mln. 2024-aisiais. Tai savaime nereiškia, kad visur puiki biologinės įvairovės būklė. Tačiau sunku rimtai tvirtinti, kad ūkinė miškininkystė neišvengiamai reiškia miškų nykimą.
Kompromisas – tai ne silpnumas, o atsakomybė
Aplinkos ministerijos siekis suderinti ekologinius, socialinius ir ekonominius interesus yra racionalus kelias.
Vertingiausias buveines būtina saugoti griežčiau, o ūkiniuose miškuose skatinti mišrius, klimatui atsparesnius medynus ir užtikrinti kokybišką miškų atkūrimą.
Miškų plėtrą galima spartinti paprasčiau įteisinant savaime užaugusius miškus, šalinant nepagrįstas biurokratines kliūtis ir siūlant patrauklias paskatas žemės savininkams.
Ministerija pateikė iškalbingą pavyzdį: 2025 metais atrinkta apie 9 tūkst. hektarų potencialiai miškui tinkamos laisvos valstybinės žemės, tačiau realiai įveisti mišką galima tik maždaug 685 hektaruose. Štai kur verta ieškoti pokyčių – žemėnaudos planavime, nuomos taisyklėse ir institucijų bendradarbiavime, o ne vien ieškant kaltųjų tarp medienos perdirbėjų.
Ir aplinkosaugos organizacijoms, ir valstybinėms institucijoms verta prisiminti: konstruktyvus dialogas prasideda tuomet, kai pripažįstami ne tik savi argumentai, bet ir kitų visuomenės grupių interesai.
Svarstant Miškų įstatymą Seime metas atsisakyti šūkių, kad vienoje pusėje stovi gamtos gynėjai, o kitoje – jos priešai. Nemanipuliuokime pavieniais skaičiais ir nespekuliuokime žmonių nerimu.
Lietuvai reikia ne karo dėl miškų, o aiškaus susitarimo: daugiau sveikų ir įvairių miškų, stipresnė jų apsauga ten, kur ji būtina, ir konkurencingas medienos sektorius ten, kur ūkininkauti galima atsakingai. Mišką galima ir auginti, ir naudoti. O valstybės pareiga yra išmokti tai suderinti.
