Kasmet tarptautiniame telekomunikacijų sektoriaus kongrese „MWC Barcelona“ susitinka ir kalbasi žmonės, kurių rankose – pasaulio skaitmeninės infrastruktūros ateitis. Kiekvienais metais ten būnant galima sužinoti įdomių idėjų ir patyrinėti pristatomus naujausius gaminius, tačiau šiemet iš renginio parsivežiau vieną mintį, kuri vis neišeina iš galvos.
Ne apie naują technologiją ar produktą – apie tai, kaip įvykiai pasaulyje iš esmės keičia požiūrį į interneto tinklus. Ir šis pokytis, nors iš šalies neatrodo labai įspūdingai, yra svarbesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Dramblys kambaryje
Pradėsiu iš toliau. Telekomunikacijų sektoriuje yra gana taiklus palyginimas – interneto infrastruktūrą galima kurti kaip dramblį arba kaip skruzdėlyną. Dramblys – tai keli savo dydžiu įspūdingi ir galingi maršrutai, kuriais keliauja didžioji dalis duomenų. Efektyvu, pigu valdyti, paprasta, bet lengviau pažeidžiama – kai „dramblys“ suklumpa (o kartais taip nutinka), pasekmės būna proporcingos jo dydžiui.
Tuo metu „skruzdėlynas“ neatrodo taip įspūdingai, nes jame – daug mažų, tarpusavyje persipinančių maršrutų, kuriuos valdyti yra sudėtingiau ir brangiau. Tačiau, jei vienas „skruzdėlių“ būrys pažeidžiamas, kaip ir gamtoje – kitos „skruzdėlės“ persiorientuoja ir perima dalį jo naštos, tad, niekam to nepastebėjus, „skruzdėlynas“ gyvena toliau.
Ir čia yra esminis pokytis, apie kurį kalbėta „MWC Barcelona“ – tinklai turi būti projektuojami ne efektyviausiam, bet blogiausiam scenarijui. Tai reiškia – daugiau alternatyvių maršrutų, daugiau pajėgumų ir sąmoningai kuriamą „pertekliaus sluoksnį“, kuris leidžia sistemai nesugriūti. Tai nėra teorija – tai pamoka, kurią Lietuva jau gavo, tiesiogine prasme – iš jūros dugno.
2024 metų lapkritį Baltijos jūroje buvo pažeistas kabelis, jungęs Lietuvą su Švedija – tuo metu juo „tekėjo“ apie trečdalis viso Lietuvos interneto srauto. Srautai persikėlė kitur, dauguma žmonių trikdžių nepajuto, bet ne todėl, kad sistema buvo tobulai paruošta, tiesiog tą dieną pakako atsarginių kelių. O kiek jų pakaktų didesnės diversijos atveju?
Tačiau įdomiausia šios istorijos dalis paaiškėjo vėliau. Mattias Fridström, „Arelion" – bendrovės, kuri valdo tą perpjautą kabelį – infrastruktūros ekspertas, yra viešai pasakojęs, kad po incidento regiono valdžios institucijos uždavinėjo klausimų, kurie atskleidė, jog daugelis jų tikėjosi, kad interneto srautas keliauja per palydovus. Ne eiliniai piliečiai – o žmonės, atsakingi už sprendimus krizės metu. Tai tas pats, kaip chirurgas operacijos metu paklaustų, kurioje kūno pusėje yra širdis.
Ir tai rodo ne tik atskirų žmonių žinių spragą, tai rodo, kad apie interneto infrastruktūrą, kaip apie rimtą skaitmeninę gynybos liniją, dar nepradėjome galvoti. Juk, kai viešojoje erdvėje svarstoma apie valstybės atsparumą nedraugiškoms jėgoms, vis dar dažniausiai aptarinėjama tik fizinė infrastruktūra – energetikos tinklai, keliai ir vamzdynai, interneto ryšį paliekant paraštėse.
Didesnis dėmesys šviesolaidžiui
Kalbėdami apie skaitmeninį saugumą, turime pradėti nuo pagrindo – tankaus ir modernaus šviesolaidžio tinklo, jungiančio miestus, regionus ir duomenų centrus. Lietuvai tai ypač aktualu, nes esame viena labiausiai skaitmenizuotų šalių regione, o tuo pačiu – ir geopolitiškai jautri erdvė. Lietuva turi vieną didžiausių šviesolaidžio aprėpčių Europoje – tai faktas, kuriuo galima didžiuotis, bet aprėptis ir atsparumas nėra tas pats.
Infrastruktūros atsparumas reikalauja ne tik plataus tinklo, bet ir nuolatinių strateginių investicijų į jo stiprinimą, kitaip tariant, noro nulipti nuo „dramblio“, kad būtų galima vystyti papildomus „skruzdėlynus“. Ir čia mes, kaip šalis, „nežibame“ – Lietuva savo investicijomis į tinklų plėtrą vienam gyventojui vis dar atsilieka nuo dalies regiono šalių. Remiantis naujausiais „Telecommunications Markets in the Nordic and Baltic Countries" ataskaitos duomenimis, investicijos į ryšio infrastruktūrą Lietuvoje siekia apie 44 Eur vienam gyventojui per metus, Latvijoje – apie 73, Estijoje – apie 86, Norvegijoje – 144, o Danijoje viršija ir 158 Eur.
Žinoma, šiems skaičiams įtakos turi daug veiksnių: šalies geografija ir gyventojų tankumas – mažesnėse ir tankiau apgyvendintose šalyse infrastruktūros investicijų grąža natūraliai didesnė, nes vienas kabelis pasiekia daugiau žmonių; rinkos konkurencijos lygis – kuo daugiau operatorių, tuo spartesnis bendras investicijų augimas; ir, galbūt svarbiausia, valstybės požiūris į ryšio infrastruktūrą, kaip į strateginį prioritetą. Estija ir Skandinavijos šalys šį klausimą traktuoja kaip nacionalinio saugumo dalį jau dešimtmečius, ir tai atsispindi ne tik investicijų skaičiuose, bet ir tinklų architektūroje, šia kryptimi juda ir kitos regiono šalys.
Ko turime pasimokyti?
Dalis mūsų regiono šalių infrastruktūros saugumo problemą sprendžia ne tik didindamos investicijas, bet ir keisdamos patį infrastruktūros modelį. Pavyzdžiui, Estijoje įgyvendintas nacionalinis projektas „EstWin“, kurio metu nutiestas apie 6500 kilometrų magistralinio šviesolaidžio tinklas veikia kaip atvira infrastruktūros platforma, prie kurios gali jungtis skirtingi operatoriai – daugiau alternatyvių duomenų maršrutų reiškia mažesnę riziką.
Panašia kryptimi juda ir Lenkija, kuri vykdo vieną didžiausių šviesolaidžio plėtros programų Vidurio Europoje – valstybės ir ES fondų lėšomis planuojama prijungti apie 1,5–2 mln. namų ūkių prie gigabitinio interneto. Vien programa „Skaitmeninė Lenkija" į plačiajuosčio interneto infrastruktūrą investavo daugiau nei 2 milijardus eurų.
O ką mes? Žiūrint pirmiausia į savo kiemą, mes per pastaruosius kelerius metus į šviesolaidžio infrastruktūrą bei tinklo plėtrą investavome dešimtis milijonų eurų, be to, gavę Konkurencijos Tarybos leidimą, kovą už daugiau nei 13 mln. Eur prisijungėme dalį „Splius“ verslo – didiname savo „skruzdėlyną“, nes šią kryptį laikome prioritetine. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) ataskaitos duomenimis, investicijos į visą elektroninių ryšių infrastruktūrą Lietuvoje du metus iš eilės mažėjo ir pasiekė žemiausią lygį nuo 2020 metų. Rinkos dalyviai jau seniai įvardija pagrindinį investicijų stabdį – biurokratiją, nes ilgi leidimų išdavimo procesai, sudėtingos žemės naudojimo ir servitutų derinimo procedūros dažnai užtrunka kelerius metus. Be to, ryšių tinklų plėtra dažniausiai nėra derinama su transporto, energetikos ar miestų planavimo strategijomis, todėl kiekviena jų gyvena savame burbule.
Tačiau yra ir tokių atvejų, kurie paprasčiausiai stebina. Ta pati RRT savo 2024 metų apžvalgoje konstatavo, kad šviesolaidiniai kabeliai, tiesiami šalia kelių, pagal Kelių įstatymą nepripažįstami kelio elementais, todėl jų tiesimui reikia atskirų leidimų. Tas pats galioja ir geležinkeliams, todėl, norint konstruoti „skruzdėlyną“, pirmiausia reikia įrodyti, kad jis apskritai egzistuoja kaip teisinis objektas. Taigi situacija ironiška: norime „skruzdėlyno“, investuotume į „skruzdėlyną“, tačiau sistema vis dar projektuojama dramblių pasauliui. Arba kitaip – kol kaimynai stato „skruzdėlyną“, mes prižiūrime turimą „dramblį“ ir džiaugiamės, kad jis dar sveikas.
