Ekonomikoje dažnai daroma prielaida, kad augantis BVP savaime reiškia pažangą. Tačiau realybė sudėtingesnė: valstybės gali tapti labai turtingos, bet kartu prarasti efektyvumą. Australija ir Norvegija – ryškūs šio paradokso pavyzdžiai.
Abi šalys priklauso turtingiausių pasaulio ekonomikų ratui. Norvegijos BVP vienam gyventojui viršija 80 tūkst. JAV dolerių, o Australija beveik tris dešimtmečius iki pandemijos augo be recesijų. Vis dėlto už šių skaičių slypi struktūriniai iššūkiai, apie kuriuos vis dažniau diskutuojama pačiose šalyse.
Resursais grįsto augimo kaina
Australijos ekonomikos augimą daugiausia lėmė žaliavų eksportas, ypač į Kiniją. Geležies rūda sudaro apie ketvirtadalį eksporto, o kalnakasybos sektorius – apie 10 % BVP. Tai neįprastai didelė koncentracija išsivysčiusiai ekonomikai.
Norvegijoje situacija dar ryškesnė: naftos ir dujų sektorius sudaro apie 20 % BVP ir daugiau nei pusę eksporto. Pajamos investuojamos į „Government Pension Fund Global“, kurio vertė viršija 1,4 trilijono JAV dolerių. Tai rodo ne tik sėkmę, bet ir priklausomybę – kai ekonomika remiasi vienu sektoriumi, kiti neišvengiamai lieka šešėlyje.
Kai produktyvumas stagnuoja
Nepaisant aukšto gyvenimo lygio, abiejose šalyse lėtėja produktyvumo augimas. Australijoje darbo našumas nuo ~2 % per metus 2000-ųjų pradžioje sumažėjo iki mažiau nei 1 % pastarąjį dešimtmetį, o 2022–2023 m. net krito.
EBPO duomenimis, ne energetikos sektoriaus produktyvumas čia auga vienu lėčiausių tempų tarp išsivysčiusių šalių. Tai kuria „dviejų greičių ekonomiką“: itin produktyvus resursų sektorius ir gerokai silpnesnis likęs ūkis.
„Olandiškoji liga“ praktikoje
Australijos patirtis iliustruoja vadinamąją „olandiškąją ligą“. Po 2000–2012 m. žaliavų bumo sustiprėjęs Australijos doleris pakenkė kitiems eksportuojantiems sektoriams. Gamybos dalis BVP sumažėjo nuo ~15 % 1990-aisiais iki mažiau nei 6 % šiandien.
Norvegijoje šis efektas švelninamas per fiskalinę politiką, tačiau neišnyksta. Aukšti atlyginimai ir stipri valiuta apsunkina ne naftos sektoriaus konkurencingumą – tai matyti, pavyzdžiui, laivų statybos sektoriaus nuosmukyje.
Dilema gerovės valstybei
Norvegija laikoma vienu gerovės valstybės etalonų: viešojo sektoriaus išlaidos siekia apie 50 % BVP, o socialinės paslaugos – itin kokybiškos. Tačiau stabilios pajamos iš resursų mažina spaudimą reformoms ir inovacijoms.
Australijoje valstybės vaidmuo mažesnis, bet priklausomybė nuo žaliavų sukuria panašų efektą – ekonomika ilgą laiką gali veikti be gilesnių struktūrinių pokyčių.
Įtampa viduje ir ateities iššūkiai
Šios problemos aktyviai aptariamos ir pačiose šalyse. Australijoje kalbama apie „prarastą produktyvumo dešimtmetį“. Norvegijoje diskutuojama apie ekonomiką po naftos – kaip išlaikyti gerovę mažėjant resursų svarbai.
Net ir turint milžinišką suverenų fondą, išlieka klausimas: ar įmanoma ilgainiui išlaikyti aukštą gyvenimo lygį be produktyvumo augimo kituose sektoriuose?
Pamokos Lietuvai
Lietuvai šie pavyzdžiai itin aktualūs. Siekdami pasivyti turtingas valstybes, dažnai koncentruojamės į pajamų augimą, bet mažiau – į ekonomikos struktūrą.
Svarbiausia pamoka: turtingumas gali būti apgaulingas rodiklis. Jei jis remiasi vienu sektoriumi ar išoriniais srautais, jis nebūtinai atspindi tikrąjį ekonomikos potencialą. Todėl ilgalaikė strategija turėtų būti orientuota į produktyvumą, inovacijas ir diversifikaciją.
Pabaigai
Australija ir Norvegija nėra išimtys. Panašių tendencijų matyti Kanadoje ar Persijos įlankos šalyse. Net brandžios Europos ekonomikos susiduria su lėtėjančiu efektyvumu.
Bendra išvada paprasta: turtingumas gali paslėpti neefektyvumą, bet jo nepanaikina. Ilgalaikę sėkmę lemia ne resursai, o gebėjimas nuolat kurti vertę. Svarbiausia – ne tik tapti turtingiems, bet ir išlikti produktyviems.
