Ar rinka gali klysti? Ilgą laiką atsakymas buvo beveik dogma – ne. Kainos esą atspindi visą informaciją, investuotojai racionalūs, o svyravimai tėra atsitiktinis triukšmas. Tačiau vienas ekonomistas pažvelgė į duomenis ir pasakė: „Ne visai taip.“
Šiemet 80-metį mini Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Jeilio universiteto profesorius, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, lietuviškų šaknų turintis mokslininkas Robertas J. Shilleris. Jis savo darbuose iš esmės suabejojo finansų rinkų „neklystamumo“ mitu ir priminė, kad stabilumas nėra savaime suprantamas.
2013 m. R. J. Shilleris buvo apdovanotas Nobelio premija už empirinę turto kainų analizę – simboliškai kartu su efektyvios rinkos hipotezės atstovu Eugene’u Fama. Tai ne polemika, o mokslo dialogas: teorija ir duomenys susitiko vienoje scenoje. Dar 1981 m. R. J. Shilleris parodė, kad akcijų kainos svyruoja gerokai labiau, nei galima paaiškinti dividendų pokyčiais. Jei rinkos būtų visiškai racionalios, tokio perteklinio svyravimo neturėtų būti. Tačiau jis egzistuoja – ir tai pakeitė finansų mokslo kryptį.
R. J. Shilleris įvardijo savistiprinančių procesų logiką. Kainų kilimas kuria optimizmą. Optimizmas pritraukia naujus pirkėjus. Šie dar labiau kelia kainą. Taip formuojasi grįžtamasis ryšys. Vis dėlto burbuluose veikia daugiau nei paprasta kilpa. Kreditų plėtra, medijų pasakojimai, politiniai signalai ir visuomenės lūkesčiai susijungia į sinerginę visumą. Atskirai šie veiksniai gali būti silpni, bet kartu jie sukuria efektą, viršijantį jų sumą.
Tam tikru momentu sinergija pereina į rezonansą – sistema tampa jautri net menkam impulsui. Naratyvai apie „naują ekonomiką“, „būsto kainas, kurios visada kyla“ ar „skaitmeninį auksą“ tampa katalizatoriais. Ne todėl, kad istorijos savaime turi magišką galią, o todėl, kad rinka jau yra įtempta. Neprisotintoje sistemoje naratyvai išsisklaido. Prisotintoje – jie sukelia laviną.
Lietuvai šios įžvalgos nėra teorinės. 2006–2009 m. nekilnojamojo turto bumas ir jo žlugimas parodė, kaip kainų kilimas gali tapti savitikslis, o optimizmas – kolektyvinis. R. J. Shillerio ir Karlo Case’o sukurtas Case–Shiller indeksas JAV fiksavo perkaitimo signalus. Lietuvoje tokio instrumento neturėjome, tačiau kainų ir pajamų išsiskyrimas buvo akivaizdus. Maža atvira ekonomika nėra apsaugota nuo globalių sinerginių procesų – priešingai, ji dažnai tampa jų dalimi.
Staigios griūtys atskleidžia dar vieną dėsningumą – nuostolio ir naudos asimetriją. Kol kainos kyla, rizika atrodo tolima, pelnas – natūralus. Atsiradus pirmiesiems nuostoliams reakcija tampa disproporcinga. Nuostolio baimė ima dominuoti prieš racionalų vertinimą. Todėl burbulai bręsta lėtai, o griūva greitai. R. J. Shilleris šį reiškinį aprašė empiriškai; šiandien jis gali būti interpretuojamas kaip sisteminio jautrumo ženklas.
Norint tai suprasti giliau, verta pažvelgti į struktūrinę pusę. Logistinėje sistemoje augimą riboja talpos riba (K). Artėjant prie jos, teigiamo impulso efektas silpnėja – sistema praranda erdvę plėtrai. Neigiamas impulsas, priešingai, atlaisvina įtampą ir gali sukelti disproporcingai didelę reakciją. Taip susiformuoja nuostolio ir naudos asimetrija – ne tik kaip kognityvinė reakcija, bet kaip geometrinė prisotinimo būsenos savybė. Ji egzistuoja ir be rezonanso; rezonansas ją tik sustiprina.
R. J. Shillerio aprašytos griūtys atitinka šią struktūrą. Burbulas bręsta lėtai, nes sistema dar juda talpos link. Kritimas būna staigus, nes net nedidelis neigiamas impulsas prisotintoje būsenoje sukelia stipresnį efektą nei analogiškas teigiamas pokytis kilimo fazėje. Psichologiniai ir naratyviniai veiksniai neprieštarauja šiai logikai – jie tampa jos paviršiniu sluoksniu. Po juo slypi talpos ribos geometrija ir struktūriškai netolygus sistemos jautrumas.
Minint 80-metį, verta pabrėžti: R. J. Shilleris nebuvo begalinio augimo apologetas. Jis kritikavo ne patį augimą, o aklą tikėjimą jo neribotumu. Rinka gali būti efektyvi tam tikrose ribose. Peržengus jas, įsijungia sinergija, rezonansas ir asimetrija.
Roberto J. Shillerio jubiliejus Lietuvoje – tai daugiau nei pagarba Nobelio laureatui ar lietuviškų šaknų simboliui. Tai proga paklausti, ar atpažįstame momentą, kai rinka artėja prie savo ribos. Pavojingiausias naratyvas – tas, kuris teigia, kad ribų nėra.
Autoriaus pozicija
R. J. Shilleris nebuvo „begalinio augimo“ apologetas ir niekada neteigė, kad ekonominė plėtra savaime yra iliuzija. Jo kritika buvo nukreipta prieš nepagrįstą finansinių aktyvų kainų augimą, kai šis atsiskiria nuo fundamentalių veiksnių ir ima remtis vien lūkesčių savistiprinimu. R. J. Shilleris analizavo psichologinius ir naratyvinius burbulų mechanizmus, tačiau nesiekė formuluoti bendrosios ekonominių ribų ar prisotinimo teorijos. Ribų klausimas kyla kaip platesnė interpretacinė perspektyva, išplaukianti iš jo empirinės analizės. Kalbėdami apie rinkų „ribas“, remiamės R. J. Shillerio įžvalgomis ir plečiame diskusiją už jo originalios koncepcijos ribų.
