Kapčiamiesčio karinio poligono diskusijos palietė vieną iš mano specializacijos sričių – nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams. Daug metų analizuoju ir studijuoju šį fenomeną lygindama skirtingų valstybių praktiką ir reguliavimą šiuo klausimu.
Visur priverstinis nuosavybės paėmimas yra emociškai ir ekonomiškai jautrus klausimas.
Nuosavybė yra visuomenės materialaus klestėjimo pagrindas, ekonomikos variklis ir, tam tikra prasme, visuomenės pagrindinių vertybių bei prioritetų atspindys. Nacionaliniai nuosavybės režimai ir jų ypatumai atspindi visuomenės ekonominius pasirinkimus ir unikalų balansą tarp individualių ir visuomenės grupių interesų. Šis balansas labai priklauso nuo valstybės ekonominės ir socialinės raidos etapo, istorinių ir geopolitinių aplinkybių, teisinės tradicijos ar net vyraujančios ideologijos.
LR Konstitucijos 23 straipsnyje sakoma, kad „Nuosavybė yra neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Tačiau to paties straipsnio 3 dalis teigia, kad „Nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
Lietuvoje nuosavybės teisė yra viena iš labiausiai ginamų ir saugomų teisių, tačiau lygiai taip pat vyrauja gilus įsitikinimas, kad individualūs interesai turi nusileisti bendram visuomenės interesui. Lietuvos konstitucinė jurisprudencija taip pat pabrėžia, kad nuosavybės apsauga nėra absoliuti ir turi socialinę funkciją.
Taigi nuosavybės paėmimui taikomos trys sąlygos:
1. Paėmimas sureguliuojamas įstatymu;
2. Paėmimas būtinas visuomenės poreikiams;
3. Už paimtą nuosavybę yra teisingai atlyginama.
Jeigu planuojamas karinio poligono įstatymas bus priimtas, jame greičiausiai bus numatytas nuosavybės paėmimas bei pagrindimas, kodėl to reikia valstybės saugumui. Visuomenės poreikiai teismų praktikoje ir kitose valstybėse suprantami gana plačiai. Įstatymų leidžiamosios valdžios organams paliekama gana plati diskrecijos teisė demokratiškai spręsti, koks yra bendras visuomenės interesas, ir kokiu būdu geriausiai įgyvendinti bendrus visuomenės poreikius. Netgi privačios nuosavybės paėmimas ir perdavimas kitai privačiai kompanijai teritorijos išvystymui ir ekonominiam atgaivinimui buvo JAV teismų pripažintas kaip teisėtas visuomenės poreikis. Privatūs savininkai, kurių turtas buvo paimtas visuomenės poreikiams retai laimi bylas ginčydami visuomenės poreikį, išskyrus labai retus atvejus. Pavyzdžiui, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2024 m. sausio 10 d. nusprendė, kad Kauno miesto savivaldybė nepagrindė konkretaus žemės sklypo būtinumo ligoninės plėtrai, tai yra neįrodė, kad buvo tinkamai įvertintos ligoninės plėtros alternatyvos.
Kapčiamiesčio gyventojus ir kitus asmenis, kuriuos paveikia karinio poligono steigimas, labiausiai turėtų apsaugoti „teisingo atlyginimo“ Konstitucinė garantija.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnį nuosavybės objektai gali būti daiktai ir kitas turtas. Tai reiškia, kad teisingai atlyginama turės būti ne tik už visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus, bet ir už kitas turtines teises, kurios nebūtinai turi būti materialinės. Tiesioginės ekspropriacijos atveju, Lietuvos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad:
Atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti nustatytas teisingas. Ši Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia ir tai, kad asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.[1]
Lietuvos civilinio kodekso 4.100 straipsnio 2 dalyje irgi nustatyta, kad už nusavintą turtą turi būti atlyginta pagal rinkos vertę. Lietuvos civilinio kodekso 4.101 straipsnyje specifiškai išskirtas atvejis, kai dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams nukenčia savininko teisės į kitus nuosavybės objektus, pavyzdžiui teisės susijusios su ant to žemės sklypo stovinčiais statiniais ir sodiniais. Pastarųjų rinkos vertė turi būti atskirai atlyginama, preziumuojant, kad jais bus nebeįmanoma naudotis. Analogiškas reguliavimas numatytas ir Lietuvos civilinio kodekso 4.102 straipsnyje tais atvejais, kai žemė yra valdoma kitais pagrindais, pavyzdžiui nuomos teise, ir žemės sklypas yra paimamas visuomenės poreikiams. Turbūt teoriškai būtų įmanomas scenarijus, kuriame dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams išlieka galimybė naudoti ant to žemės sklypo esančius statinius ir sodinius. Tokiu atveju, greičiausiai turėtų būti atlyginamas tik statinių ir sodinių vertės sumažėjimas, o ne visa statinių ir sodinių vertė.
Taip pat pasaulyje yra žinoma atvejų, kuomet dėl tam tikros dalies žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, pavyzdžiui metro stotelės statybai, likusio savininko turto vertė ženkliai padidėja, nes dėl pagerėjusio susisiekimo pakyla aplinkui esančios žemės rinkos vertė. Tuomet savininkas dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams nepatiria realios žalos, todėl atitinkamai neturėtų gauti ir kompensacijos. Deja, šie atvejai nėra sureguliuoti lietuviškuose įstatymuose ir greičiausiai šias spragas galės užpildyti teismų praktika.
Žemės įstatymo 47 straipsnyje reikalaujama teisingos piniginės kompensacijos už žemės sklypą, atitinkančios rinkos kainą, taip pat kitų nuostolių atlyginimo, tačiau kompensacijos vertė apskaičiuojama atsižvelgiant į pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą. Tame pačiame straipsnyje taip pat aptarimas ir kito turto bei teisių kompensavimas bei jų įvertinimo specifika, pavyzdžiui reikalaujama kompensuoti už paimame žemės sklype esančius želdinius, sodinius, medynų tūrį, negautą derlių ir įdėtas lėšas žemės ūkio produkcijai ir miškui auginti, pastatytus ar statomus statinius, gyvenamosios paskirties pastatus ir įrenginius. Kas svarbiausia, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti atlyginami su ūkinės komercinės veiklos paimamame žemės sklype nutraukimu ar apribojimu susiję nuostoliai.
Panašios nuostatos įtvirtintos ir 2011 m. balandžio 12 d. LR įstatymo „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus“ 13 straipsnyje.
Pasaulinėje gerojoje praktikoje dažnai visuomenės poreikiams paimamo turto rinkos vertė fiksuojama datai prieš pat viešą paskelbimą apie turto paėmimą tam, kad išvengti manipuliacijų turto kaina ir paskutinės minutės perleidimų, kurie dirbtinai padidina nusavinamo turto kainą.
Taip pat Vakarų valstybėse dažnai reikalaujama, kad kompensacija už paimamą turtą būtų išmokama nedelsiant, tokiu būdu mažinant galimus konfliktus su savininkais, kurių turtas paimamas. Pavyzdžiui, Estijoje siūloma papildoma kompensacijos premija už visuomenės poreikiams identifikuoto turto perleidimą savanoriškai, kuri siekia 20 procentų nuo turto vertės ir negali būti mažesnė nei didesnė, nei įstatymu numatyti dydžiai.
Idealiu atveju turto paėmimo reguliavimas ir procedūra turėtų atstatyti savininką į tą padėtį, kuri būtų buvusi be ekspropriacijos, kad dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams jis/ji patirtų kaip galima mažiau nepatogumų, nes ir taip turto paėmimas priverstine tvarka dažnai savininkams sukuria psichologinio nesaugumo jausmą bei sukelia stiprias emocijas, ypatingai, jei priverstinai paimama gyvenamoji vieta. Todėl rekomenduotina numatyti kompensacijas už negalėjimą naudotis statiniu ar kitais pagerinimais, sklypo vystymo galimybių praradimą, želdinių sunaikinimą, privažiavimo pablogėjimą, nuomos pajamų netekimą, administracines išlaidas, servitutus, uzufruktus, pirmumo teises, nuomininko ar naudotojo patirtas išlaidas dėl ekspropriacijos.
Bet kokiu atveju, visus ginčus dėl nuosavybės paėmimo ir teisingos kompensacijos dydžio sprendžia teismas.
[1] Lietuvos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas.
