Pasakysiu kitaip – visa, kas vyksta įmonės viduje, būtent taip ir turi vykti. Ne apie pelno nuostolio ataskaitas kalbu. Apie komunikaciją. Jūsų asmeninę, kiek esat išklausomas, kokią saviraiškos laisvę turite, taip pat komunikaciją tarp kolegų, informaciją, kuri jus pasiekia ir nepasiekia.
„Kažkas“ rašytomis ar net nerašytomis taisyklėmis būtent taip ir įsivaizduoja jūsų įmonės veiklą.
Dar netikite? Tai kodėl tuomet išvažiuojamųjų komandos formavimo sesijų metu, didžiųjų įmonės renginių metu mes bendraujame kaip seni geri pažįstami. Daug juoko, draugiškumo, tuomet nekyla klausimas, kad esat prastas komunikatorius ar komunikatorė. Ir kai tik grįžtame prie darbo klausimų, vėl kartojame „ne taip suprato“, „manęs tai nepakvietė“, „nesupratau, gerai padariau, ar ne“. Ir panašūs.
Vesdama mokymus apie komunikaciją įmonės viduje išgirstu vis kartojamą ir tokią atrodo seniai išlukštentą FOMO būseną, kai darbuotojai tiesiog turi baimę, kad kažko nežino, kažką svarbaus praleis.
Turiu jums sprendimą – įsipatoginkite nežinojime. Taip ilgai, kiek vadovui norėsis. Nepamatysit, kad virtuvėlėje tortas ar ryto kruasanai? Tik į jūsų sveikatą. Nesudalyvausite žingsnių lenktynėse? Žingsniuokite sau. Negausite grįžtamojo ryšio, kuris motyvuotų daryti daugiau ir geriau? Et, vieną dieną tiesiog išmokime ne kitų balais, o tvirtu vidiniu žinojimu priimti savo profesionalumą.
Pakartosiu. Mes įmonėse žinome tiek, kiek ir turime žinoti. Bendravimo tonas, dažnumas, žinių apie įmonę stoka, skatinimo priemonės, reagavimo susitarimai, dar daug įvairių priemonių. Pasitikrinimui – ar po paskutinio susirinkimo supratote, kokį jausmą vadovė(-as) ketino perduoti? Ne tik ką turite žinote, ko turite imtis, bet ir ką jausti?
O dabar kreipiuosi į vadovus. Jeigu skauda skaityti, sveikinu. Ir galima tai pakeisti. Kaip vaikščiojant miške matyti arba nematyti išmestas šiukšles. Tai arba jas pradedame rinkti, arba mojam ranka, kad „ne mano“.
Nebe darbuotojų lojalumas yra įmonių siekiamybė. Adaptyvumas sukurtoje vidinėje kultūroje yra tai, kas vidinę komunikaciją paverčia vieta, kurioje norisi gerai dirbti. Kiek joje kiekvienas gali būti tuo, kuo yra. Kiek joje gali nežinoti visko.
