Lietuvoje vis griežtėjant darbo santykių ir mokesčių kontrolei, verslai neturėtų atsipalaiduoti. Mat nesumokėtas atlyginimas šiandien reiškia daugiau nei tik darbo teisės pažeidimą. Tai gali būti ženklas, kad įmonė ritasi nemokumo link. Lygiai taip pat ir nesumokėti mokesčiai Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI), kuri pernai inicijavo per 30 proc. įmonių bankrotų dėl prievolių nevykdymo. Tiek neišmokėti atlyginimai, tiek uždelsti mokėjimai valstybei – pavojaus signalai, kad įmonė nebepajėgia išsilaikyti rinkoje.
Tinkamas įmonės prievolių darbuotojams vykdymas yra socialiai ir ekonomiškai reikšmingas įmonės gyvybingumo rodiklis. Jis leidžia spręsti, ar įmonė pajėgi aktyviai vykdyti veiklą. Lygiai taip pat, jeigu įmonė akivaizdžiai nevykdo ar negali vykdyti mokestinių prievolių, neturi galimybės atsiskaityti su darbuotojais, mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar tokia įmonė dar gali būti laikoma gyvybinga.
Imtis kraštutinių priemonių?
Teisę įmonei inicijuoti bankroto procesą turi kreditorius, kuriam yra suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Galimybė kreditoriui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda nuo termino, skirto prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti ar sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti, pabaigos.
Kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos skolininkei-įmonei iškėlimo pagal teismų praktiką laikomas kraštutine gynybos priemone. Tai reiškia, kad visų pirma tokie asmenys turėtų pasinaudoti paprastesniais skolų priteisimo būdais Pavyzdžiui, kreiptis į skolų išieškojimo įmones, į teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinio dėl skolos priteisimo.
VMI ir darbuotojai inicijuoja skolininkėms-įmonėms bankroto bylas
Teismų praktika siūlo naudotis teise skolininkei-įmonei inicijuoti bankroto procedūrą tik nesulaukus teigiamo efekto pastaraisiais būdais. Tačiau darbuotojai, mokesčių priežiūros institucija (VMI) tampa savotiška verslo kontrolės grandimi, ir teise inicijuoti skolininkei-įmonei bankroto bylą aktyviai naudojasi. Tą patvirtina ir naujausia nemokumo procesų apžvalga.
Aktyviausi įmonių bankroto procesų iniciatoriai 2024 metais buvo VMI (31,8 proc.), įmonių vadovai (30,6 proc.), kiti įmonės kreditoriai (18 proc.) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – SODRA (15,5 proc.) skelbia Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Visgi svarbu žinoti, kad VMI neapsiriboja vien tik bankroto bylos inicijavimu. Institucija naudojasi ir kitomis kreditoriaus teisėmis įmonės nemokumo procese. Pavyzdžiui, ji gali kreiptis į teismą su prašymu buvusiam bankrutuojančios įmonės vadovui apriboti teisę iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Ši teisė pasitelkiama dėl prevencinių tikslų. Pirmiausia tam, kad būtų galima įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų jam nustatytas pareigas bankroto proceso metu. Antrasis tikslas – pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie vadovaudami verslo subjektams nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų.
Esminių sąlygų vertinimas
Vis dėlto, pavienis įmonės įsipareigojimų nevykdymas dar neleidžia konstatuoti rimtų bendrovės finansinių sunkumų.
Teismų praktikoje akcentuojama, kad būtinas tokio elgesio pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Taip siekiama atskirti laikinas finansines problemas nuo sisteminio nemokumo. Vertinant, ar įmonė tikrai nemoki, atsižvelgiama į dvi esmines aplinkybes: ar juridinis asmuo gali laiku vykdyti turtines prievoles, ir ar jo įsipareigojimai neviršija turto vertės. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl įmonės nemokumo reikia žiūrėti ne tik į pradelstas skolas, bet ir į visą bendrą finansinį paveikslą – ar įmonės turto užtenka visiems įsipareigojimams padengti.
Jeigu įmonė akivaizdžiai nebegali atsiskaityti, jei turto nepakanka skoloms padengti, o finansiniai sunkumai tik gilėja – kyla pagrįstos abejonės dėl jos tolimesnio egzistavimo. Tokiu atveju būtina įsivertinti realias galimybes ateityje generuoti pajamas ir grąžinti skolas. Jei šios galimybės nėra – sprendimas inicijuoti bankroto procesą tampa ne grasinimu, o būtinybe. Tai – priemonė, leidžianti sustabdyti įsiskolinimų augimą, apsaugoti kreditorių interesus ir išvalyti rinką nuo verslų, kurių galimybės išgyventi tapo iliuzinės.
