Pastaruoju metu viešumoje vis nuskamba istorijų apie smurtinius įvykius ugdymo įstaigose. Į juos būna įsitraukę tiek mokiniai, tiek ugdymo įstaigų darbuotojai.
Kylant visuotiniam pasipiktinimui dėl netinkamo tokių situacijų valdymo, naudinga apžvelgti esminius tokių situacijų aspektus: kas yra smurtas, kokiomis formomis jis pasireiškia; kas kokias pareigas ir teises turi; ar vaizdo kameros ugdymo įstaigose yra vienintelė priemonė kovoje su smurtu; kas atsakingas už žalą, kilusią per smurtinį įvykį ugdymo įstaigoje.
Smurtas – ne tik smūgiai kumščiais
Smurtas apibrėžiamas kaip sąmoningas agresyvus elgesys kito žmogaus atžvilgiu, siekiant jį sužeisti ar įžeisti.
Smurtas ugdymo įstaigose gali pasireikšti ne tik akivaizdžia fizine prievarta (mušimu, tąsymu už plaukų ir pan.), bet ir kitokiomis formomis, pvz.: grasinimu pakenkti, asmens žeminimu žodžiu ir veiksmais, apkalbinėjimu, daiktų atiminėjimu, pravardžiavimu, spjaudymu, pastūmimu, peilių, šaunamųjų ginklų nešiojimusi į ugdymo įstaigą, jų demonstravimu, privertimu skolinti, sprigtais, piktybiniu laisvės apribojimu (neleidimas eiti koridoriumi) ir pan.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklapyje skiltyje „Smurto prevencija“ yra paskelbta naudingos informacijos apie tai, kaip pasireiškia smurtas ir kaip su juo tvarkytis ugdymo įstaigose. Vadovaujantis minėtame tinklapyje paskelbta informacija, smurtu taip pat laikomas demonstratyvus, piktybinis vengimas spręsti smurto atvejus. Taigi, smurtautoju gali būti ne tik kitus mušantis, į mokyklą peilį atsinešęs mokinys arba kitą mokinę apkalbanti ir grasinanti su ja susidoroti mokinė, bet ir mokyklos darbuotojas (pvz., klasės auklėtojas), kuriam žinoma apie tokias situacijas, tačiau kuris ignoruoja jas ir nesiima tinkamų veiksmų joms išspręsti.
Pažymėtina, jog kai smurtiniai veiksmai (tiek žodžiu, tiek veiksmais) būna ne vienkartiniai, o pasireiškia jų seka, tuomet, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, tai gali būti vertinama kaip žmogaus terorizavimas, kuris priskiriamas apysunkiam nusikaltimui, už kurį gali būti paskiriama laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų.
Ką daryti siekiant suvaldyti smurtą?
Sutiktina, kad ugdymo įstaigose įrengtų vaizdo kamerų įrašai yra efektyvi priemonė, kuri gali padėti išsiaiškinti jau įvykusio smurtinio atvejo aplinkybes. Tokiais atvejais vaizdinė medžiaga, kurioje gali būti užfiksuotas smurtas ugdymo įstaigoje, siekiant nepakenkti tyrimo eigai, turėtų būti pateikta ne tėvams, o ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiriantiems įvykį.
Tačiau vaizdo kameros geba fiksuoti ne visas smurtinio elgesio išraiškas, pvz., mokinio apkalbinėjimo vaizdo įrašai greičiausiai nepatvirtins. Todėl ne mažiau svarbu, kad ugdymo įstaigose efektyviai veiktų prevencinės priemonės, kad jos užkirstų kelią bet kokios formos smurtiniams išpuoliams.
Dar 2017 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu buvo patvirtintos Smurto prevencijos įgyvendinimo mokyklose rekomendacijos, kuriose nurodyta, kad prevencijos tikslas yra sukurti saugią, mokinio asmenybės augimui, brandai ir ugdymuisi palankią aplinką mokykloje, kurioje mokiniai jaučiasi gerbiami, priimti, saugūs, jų nuomonė ir siūlymai yra išklausomi ir vertinami. Šiose rekomendacijose, kaip ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, taip pat aiškiai ir pakankamai įsakmiai nurodyta, kad mokyklos vadovas yra atsakingas už apsaugą nuo smurto ugdymo įstaigoje, už rekomendacijų įgyvendinimą mokykloje, sveiką, saugią, užkertančią kelią bet kokioms smurto apraiškoms ir žalingiems įpročiams aplinką. Ten pat nurodyta, kad saugios ir palankios mokiniams aplinkos kūrimu rūpinasi mokyklos vaiko gerovės komisija.
Mokyklos vadovo įsakymu turi būti patvirtinta smurto ir patyčių prevencijos ir intervencijos vykdymo mokykloje tvarka. Joje turi būti nurodyta, kad visi mokyklos darbuotojai privalo reaguoti į smurtą ir patyčias nepriklausomai nuo smurto ir patyčių formos, turinio, lyties, amžiaus, socialinio statuso, religinės ar tautinės priklausomybės ar kitų asmens ypatybių. Taip pat turi būti nustatyta pranešimų apie smurtą ir patyčias procedūra, mokyklos darbuotojų veiksmų seka įtarus ar pastebėjus smurtą ar patyčias tarp mokinių; kokių priemonių imasi mokyklos vadovas, gavęs pranešimą, kad mokyklos darbuotojas patiria smurtą ar patyčias ar pats smurtauja ar tyčiojasi; turi būti apibrėžta smurto ir patyčių atvejų mokykloje registravimo tvarka, numatytos švietimo pagalbos ar kitos reikalingos pagalbos (pvz., policijos, medicinos pagalbos) priemonės smurtą, patyčias patyrusiems ar smurtavusiems dalyviams, stebėtojams (mokiniams), tėvams.
Mokyklos darbuotojų pareigybių aprašuose turi būti numatyta atsakomybė už emociškai saugios mokymo(si) aplinkos mokykloje puoselėjimą, reagavimą į smurtą ir patyčias pagal mokyklos nustatytą tvarką.
Taigi, siekiant nustatyti visus (akivaizdžiai matomus ir pirmu žvilgsniu nematomus) smurtinio atvejo ugdymo įstaigoje kaltininkus, svarbu ne tik peržiūrėti vaizdinę medžiagą, nufilmuotą jos patalpose ar teritorijoje, bet ir išsiaiškinti, ar ugdymo įstaigos darbuotojai atliko visus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti pagal reglamentavimą. Tai svarbu ne tik sprendžiant jau įvykusius smurtinius atvejus, bet ir smurto prevencijai ugdymo įstaigoje užtikrinti. Pažymėtina, kad, kaip nurodyta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklapio skiltyje „Smurto prevencija“ paskelbtuose šaltiniuose, smurto prevencija mokykloje nėra renginys visiems mokiniams vieną kartą per metus; už smurto prevenciją atsakingi visi: mokiniai, pedagogai, mokyklos administracija, tėvai, kitas mokyklos personalas.
Kas atsako už įvykusį smurtą ugdymo įstaigoje?
Kalbant apie atsakomybę už įvykusį smurtą ugdymo įstaigose, visų pirma pažymėtina, kad Baudžiamajame kodekse nėra vieno konkretaus straipsnio, kuriame būtų apibrėžta nusikalstama veika „smurtas“, pvz., „vagystė“. Dažniausiai smurtas įvardijamas kaip kitų nusikaltimų (sveikatos sutrikdymas, plėšimas, neteisėtas laisvės atėmimas ir kt.) sudėtinė dalis, vienas jų požymių.
Todėl dažni atvejai, kai analogiški smurtiniai įvykiai, nutikę ugdymo įstaigose, arba net vienas ir tas pats smurtinis įvykis skirtingose bylose vertinami pagal skirtingas teisės normas, pvz., per pertrauką tarp pamokų mokyklos koridoriuje susimušus dviem moksleiviams ir užvedus teisme dvi priešpriešines baudžiamąsias bylas, vienas mokinys gali būti teisiamas už nežymų sveikatos sutrikdymą, už kurį, be kita ko, gali grėsti laisvės atėmimo bausmė iki vienų metų, o kitas – už viešosios tvarkos pažeidimą, už kurį gali grėsti laisvės atėmimas iki dvejų metų. Paprastai pagal baudžiamąjį įstatymą asmeniškai atsako asmenys, kuriems iki nusikalstamos veikos padarymo buvo suėję 16 metų, o tam tikrais atvejais (pvz., už vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, sunaikinimą ar sugadinimą ir kt.) – 14 metų.
Žalos, kurią nepilnametis padarė tuo metu, kai jis buvo mokymo, auklėjimo, globos institucijos prižiūrimas, atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso nuostatos, kuriose nurodyta, kad jeigu tai nutiko nepilnamečiui iki 14 metų, už žalą atsako ši institucija, jeigu ji neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės. Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų už žalą, padarytą būnant prižiūrimam mokymo, auklėjimo, globos institucijos, atlygina bendrais pagrindais, tačiau jeigu jis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dydį turi atlyginti institucija, jeigu ji neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės.
Abiem atvejais ugdymo įstaigos kaltė preziumuojama, todėl bylinėdamasi teisme ji privalo įrodyti, kad jos kaltės dėl kilusios žalos nėra. Ten pat nurodyta, kad institucijos pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą, gauna uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti. Lietuvoje pastebima tendencija ugdymo įstaigas iš baudžiamųjų bylų, kuriose kartu su kaltės klausimu sprendžiami žalos atlyginimo klausimai, apskritai pašalinti, paliekant finansinę žalos naštą nepilnamečių tėvams, globėjams, kitiems įstatyminiams atstovams, nors galbūt jie padarė viską, ką galėjo toje situacijoje (kreipėsi į klasės auklėtoją, vaiko teisių atstovų tarnybą, policiją ir pan.).
Apžvelgiant Lietuvos teismų priteisiamų turtinių ir neturtinių žalų dydžius, pažymėtina, kad kiekvienu atveju jų sumos vertinamos individualiai ir gali siekti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. Akcentuotina, kad 2025 m. pavasarį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi išaiškino, jog, priteisiant neturtinę žalą, būtina atsižvelgti į infliaciją, kuri 2021–2023 m. siekė 33,5 proc., todėl ydinga vadovautis teismų praktikomis dėl priteistų žalos dydžių iki 2020 m.
Kokias teises turi smurtą patiriantis asmuo?
Paminėtina, kad įstatymuose yra numatytos ne tik nukentėjusiųjų teisės jau po smurtinio išpuolio, pvz., žalos atlyginimas. Viena rečiau įvardijamų smurtą patiriančio ar dar tik susiduriančio su grėsme jį patirti asmens teisių – teisė į būtinąją gintį, kurios nuostatos įtvirtintos Baudžiamajame kodekse. Vadovaujantis įstatymu, asmuo turi teisę gintis, tačiau labai svarbus momentas – neperžengti būtinosios ginties ribų.
Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi, arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Nustačius visus būtinosios ginties požymius, gynęsis asmuo pagal Baudžiamąjį kodeksą neatsako, nors jo veiksmuose ginantis ir būtų nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis.
