Pastarąjį dešimtmetį pasaulio ekonomika susidūrė su rimtais iššūkiais – nuo pandemijos ir karo iki tiekimo grandinių sutrikimų bei augančios priklausomybės nuo vienos šalies (dažniausiai – Kinijos). Šiandien vis dažniau kalbama apie gamybos procesų susigrąžinimą į gimtąsias šalis. Šis reiškinys įvardijamas kaip „reshoringas“ – gamybos ar kitų verslo funkcijų perkėlimas arčiau galutinės rinkos ar į pačią įmonės kilmės šalį.
Trumpa istorija: nuo „offshoringo“ iki „reshoringo“
1970–2010 m. dominavo „offshoringas“ – tendencija perkelti gamybą į šalis su pigesne darbo jėga, mažesniais mokesčiais ir liberalesniais reglamentais. Tai skatino technologinė pažanga, pigus kuras, globalios prekybos augimas ir darbo jėgos kaštų skirtumai tarp Vakarų ir besivystančių šalių. Ypatingą lūžį sukėlė 2001 m., kai Kinija įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją. Per dešimtmetį dėl to vien JAV neteko daugiau nei 5 milijonų gamybos darbo vietų, ypač elektronikos, tekstilės ir drabužių sektoriuose.
Kodėl „reshoringas“ tapo aktualus?
Pastaraisiais metais „reshoringas“ tapo strateginiu atsaku į augančias rizikas. Remiantis The Conference Board duomenimis, „reshoringo“ tema verslo vadovų pokalbiuose 2020–2023 m. suaktyvėjo daugiau nei 3000 procentų. JAV išlaidos gamybinių patalpų įrengimui 2022–2023 m. išaugo daugiau nei 40 procentų.
Daugybė įmonių jau žengė konkrečius žingsnius. Pavyzdžiui, „Bosch“ pastatė 1 mlrd. eurų vertės gamyklą Vokietijoje, „Intel“ investavo daugiau nei 40 mlrd. eurų į mikroschemų gamybos perkėlimą į JAV ir Vokietiją, „Lacoste“ grąžino dalį gamybos į Prancūziją, o „Moderna“ ir „Pfizer“ perorganizavo savo tiekimo grandines, kad svarbių komponentų gamyba vėl vyktų Europoje ar JAV.
Vien JAV „reshoringas“ 2022 m. sukūrė 364 tūkst. naujų darbo vietų. Tai nulėmė tiekimo grandinių pažeidžiamumas, išaugę logistikos kaštai, darbo užmokesčio augimas Kinijoje, konteinerių trūkumas bei vartotojų ir politikų spaudimas grąžinti gamybą namo. Pramonės 4.0 sprendimai – automatizacija, robotizacija ir dirbtinis intelektas – taip pat padėjo mažinti priklausomybę nuo pigios darbo jėgos ir sudarė sąlygas gaminti efektyviau.
Be to, „reshoringas“ tapo būdu apsaugoti intelektinį turtą, „know-how“ ir inovacijas nuo galimų rizikų trečiosiose šalyse.
Kokia „reshoringo“ ekonominė nauda?
Pirmiausia, gamyba toje pačioje šalyje prisideda prie bendrojo vidaus produkto augimo – per gamybą, paslaugas ir vartojimą. Antra, vietinė gamyba mažina transportavimo poreikį, o tai padeda mažinti CO₂ emisijas ir pasiekti klimato kaitos tikslus. Trečia, šis procesas kuria naujas darbo vietas tiek tiesiogiai gamyboje, tiek netiesiogiai – logistikoje, tiekime, aptarnavime.
Darbo vietų kūrimas padidina gyventojų pajamas ir skatina vidaus vartojimą. Be to, trumpesnės tiekimo grandinės leidžia efektyviau valdyti atsargas ir greičiau sukti pinigų srautą. Dažnai gamybos grąžinimas nukreipiamas į mažesnius miestus ar mažiau išvystytus regionus, taip prisidedant prie regioninės plėtros. Galiausiai, „reshoringas“ generuoja papildomas valstybės pajamas – įmonės moka pelno mokesčius, darbuotojai – gyventojų pajamų mokesčius.
Kokie „reshoringo“ trūkumai?
Nepaisant teigiamų aspektų, „reshoringas“ turi ir savų iššūkių. Pirma, pereinamuoju laikotarpiu dažnai sumažėja gamybos efektyvumas. Antra, kai kurios įmonės imituoja „reshoringą“ – perkeldamos tik nedidelę gamybos dalį, kad sukurtų palankų viešąjį įvaizdį.
Taip pat „reshoringas“ dažnai skatinamas per valstybės subsidijas ir paramos programas, kurios gali iškraipyti ekonominius rodiklius ir trumpinti ilgalaikę naudą. Gamybos grąžinimas į Vakarų šalis dažnai padidina produktų kainą, o šie kaštai galų gale perkeliami vartotojui, prisidėdami prie infliacijos. Be to, tokie procesai reikalauja didelių investicijų į įrangą, infrastruktūrą, darbuotojų mokymus ir kitus perėjimo išteklius.
Kaip atrodo Lietuvos situacija?
Lietuva turi potencialo tapti „reshoringo“ proceso dalimi – tiek sugrąžindama lietuvišką gamybą, tiek tapdama partnere Vakarų Europos įmonėms. Ypač daug galimybių yra testavimo, inovacijų, surinkimo srityse. Vis dėlto, tam reikia spręsti keletą esminių problemų: Lietuvoje jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, teisinė bazė nėra iki galo sureguliuota, o infrastruktūra – ne visur pritaikyta greitam investicijų pritraukimui.
Žvilgsnis į ateitį
Atsižvelgiant į geopolitinį neapibrėžtumą ir augančias rizikas, „reshoringas“ išliks svarbia tendencija, tačiau nebus vienintelė strategija. Tikėtina, kad dominuos mišrūs gamybos modeliai – vieni procesai bus grąžinti į kilmės šalį, kiti – perkelti į kaimynines ar „draugiškas“ valstybes. Daugiausiai į gimtąsias šalis grįš aukštą pridėtinę vertę kurianti gamyba.
Šiandien verslai nebevertina vien tik trumpalaikės finansinės naudos – vis svarbesni tampa rizikos valdymas, tiekimo stabilumas ir ilgalaikis atsparumas. Todėl „reshoringas“ gali tapti ne madingu reiškiniu, o viena iš pagrindinių XXI a. ekonominės strategijos dalių.
