Per Lietuvą nusirito eilinė įmonių bankrotų banga, kuri bene labiausiai palietė smulkiuosius verslininkus ir prekybininkus. Metų pradžioje skelbta apie trečdaliu padidėjusį įmonių bankrotų skaičių bei nieko gero nežadančias tendencijas, kurios šiuo sudėtingu ekonomikai laikotarpiu privers dar ne vieną įmonės savininką pradėti bankroto procedūrą.
Ekonomistai šią bankrotų bangą aiškina paprastai. Nutraukta valstybės parama kovai su COVID-19 pasekmėmis bei pasikeitusiu teisiniu reguliavimu, kuris sugrąžino įmones į prieš pandeminį laikotarpį, kada įmonės gali skelbti bankrotą jei nebesugeba vykdyti įprastos veiklos ir išlikti rinkoje.
Dalis prekybininkų, susidūrę su pandemijos iššūkiais persiorientavo ir dalį ar net visą prekybą perkėlė į internetą, tačiau tie, kurie neturėjo resursų ar negavo paramos e-komercijos projektams, susidūrė su išaugusia konkurencija ir dar labiau susiaurėjusia rinkos dalimi.
Vyriausybė galėtų skirti papildomų finansų ir paskatinti nespėjusį persiorientuoti verslą dalį savo prekybos perkelti į internetą. Toks sprendimas galėtų padėti ne vienai smulkiai įmonei, juo labiau, kad valstybė turi daugiau naudos iš veikiančios ir mokesčius mokančios įmonės, nei iš bankrutavusios.
Į nuolatos premjerės užduodamą klausimą iš kokių lėšų tai reikėtų daryti, atsakyčiau paprastai. Valstybėje tiek įvairių programų su abejotinais tikslais, kad atsisakius kelių iš jų bei lėšas perkėlus smulkaus verslo skatinimui, valstybė tik išloštų.
Vienas iš tokių pavyzdžių – Lietuvos energetikos agentūros administruojama programa „Fizinių asmenų privačių elektromobilių įkrovimo prieigų įrengimas individualiuose namuose / soduose“. Žmonėms, kurie jau ir taip turi galimybes krauti elektromobilius savo namuose, skiriame milijonus eurų. Programa niekaip neprisideda prie taršių automobilių naudojimo ar taršos mažinimo bei kitų Vyriausybės tikslų siekimo.
Tačiau ne visiems prekybininkams ir smulkiesiems verslininkams e-komercijos projektai garantuos išlikimą ar net didesnį pelną. Didesnius iššūkius patiria smulkieji verslai regionuose, kurių veikla priklauso nuo gyvo kontakto su klientu.
Mokame skaičiuoti ir matome kainų atotrūkį tarp didžiųjų miestų ir regionų, taip pat puikiai mokame suskaičiuoti ir galimus klientus, kurių regionuose kasmet vis mažėja. Nors Vyriausybė yra užsibrėžusi tikslą skatinti tolygią ir tvarią plėtrą visoje valstybės teritorijoje, tačiau iš jos veiksmų nesimato, kad kažkokie konkretūs žingsniai būtų žengti.
Atvirkščiai, sniego gniūžtė, kurią pradėjo ridenti Sveikatos apsaugos ministras p. A. Dulkys jau artimiausiu metu virs didžiule lavina šluojančia regionus. Prisidengiant gydymo įstaigų optimizacija regionuose naikinami ištisi ligoninių skyriai, o vietoje to, kad pacientams sveikatos paslaugos būtų labiau prieinamos, jos tolinamos nuo gyventojų.
Universitetus baigę ir į savo rajonus sugrįžti ketinantys bei čia šeimas kurti besirengiantys jauni žmonės turės gerai apgalvoti savo sprendimus, nes regionai jauniems žmonėms tampa nepatrauklūs. Sutikite, gana nemažas iššūkis laukia būsimų mamų regione, kuriame uždarytas akušerijos/ginekologijos skyrius. Dar baisesnė realybė gali laukti jaunų tėvų, supratus, jog rajone uždarius vaikų ligų skyrius, vaikus teks gydyti kitame rajone.
Prie šios optimizacijos katastrofos pridėjus masiškai iš ligoninių besitraukiančius Zarasų, Raseinių ir kitų rajonų ligoninių gydytojus, regionai tampa ta vieta, kur jaunos šeimos gyventi tiesiog bijos. Jau nekalbant apie dešimtis regionuose uždarytų mokyklų, darželių, bibliotekų, ambulatorijų ir kitų įstaigų skyrių.
Žmonių mažėjimas regionuose yra rykštė, kuri palies ne tik jaunas šeimas, tačiau ir čia jau gyvenančius žmones. Mažinant institucijų skaičių regionuose mažės darbo vietų, o taip pat ir žmonių perkamoji galia. Tai turės tiesioginę įtaką smulkiajam verslui ir prekybai. Netekę klientų smulkieji verslininkai ar prekybininkai tiesiog bankrutuos ir stos į valstybės išlaikytinių eilę.
Per likusius šios Vyriausybės kadencijos metus dar galima sustabdyti pražūtingas reformas bei imtis realių veiksmų regionų gaivinimui. Čia ne lozungas, o kvietimas išgirsti regione gyvenančius ar čia savo gyvenimus kurti ketinančius žmones.
