Verslas

2019.03.21 17:49

Vytautas Mitalas. Kaip atsirado pensijos?

LRT.lt2019.03.21 17:49

Kai kurie dalykai, kurie mums atrodo įprasti ir savaime suprantami, yra sąlyginai nesenų įvykių rezultatas. Duona, kuri tapo kasdieniu maistu milijardams, ant mūsų stalo atsirado tik prieš maždaug 10 000 metų, kas yra akimirksnis žmonijos istorijoje. Septynių dienų savaitė ir diena poilsiui veikiausiai susiformavo maždaug prieš 2600 metų Artimuosiuose Rytuose. O tai, kad senatvėje gali nedirbti, nes valstybė iš surinktų mokesčių moka pensiją, tapo XIX amžiaus pabaigos naujiena.

Iki to laiko buvo visaip: senatvėje reikėjo ir patiems dirbti, o pasiekus amžių, kada dirbti nebeišeina – ieškoti šeimos ar visuomenės paramos. Tik 1889 m. Otto von Bismarko Vokietijoje buvo baigtas kurti valstybinis socialinis draudimas įsteigiant senatvės pensijos institutą. Šios sistemos kūrimas prasidėjo 1883 m. apdraudžiant visus dirbančiuosius sveikatos draudimu, po kelių metų į draudžiamų atvejų sąrašą buvo įtraukti nelaimingi atsitikimai ir tik vėliau atsirado draudimas nuo neįgalumo ir senatvės.

Taip atsirado pirmoji pasaulyje einamaisiais mokėjimais (angl. pay-as-you-go) grįsta socialinio draudimo sistema. Einamieji mokėjimai – tai principas, kuris reiškia, kad dirbantieji moka socialinio draudimo įmokas, už kurias yra mokamos pensijos ir kitos išmokos pagal socialinio draudimo taisykles. Mainais už tas įmokas, dirbantieji gauna pažadą, kad jiems sulaukus pensinio amžiaus ar ištikus tam tikrai nelaimei, jais irgi bus pasirūpinta.

Įdomu tai, kad beveik tris dešimtmečius po senatvės pensijų atsiradimo į pensiją žmonės galėdavo išeiti 70-ies metų. Valstybėje, kurioje, 1871-1880 metų registro duomenimis, vidutinė moterų gyvenimo trukmė buvo 38,4 metų, o vyrų – 35,6 metų, tikimybė sulaukti pensijos buvo gerokai mažesnė, nei yra dabar. Dėl to valstybinio draudimo sistema buvo gerokai „lieknesnė“, nei ilgainiui tapo dėl sparčiai augančios gyvenimo trukmės, kuri Vokietijoje jau perkopė 80 metų.

Skirtingų modelių valstybinio draudimo sistemos netruko pasklisti po Vakarų pasaulį, ir po I-ojo pasaulinio karo vienaip ar kitaip įsitvirtinti daugelyje Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių. Iš gana nedidelės sistemos, kuri buvo sukurta pasirūpinti silpniausiais ir labiausiai pagalbos stokojančiais, ji tapo viena pagrindinių viešųjų išlaidų rūšių.

Valstybinio socialinio draudimo sistema kartu su kitomis socialinės apsaugos išlaidomis tapo tokia didelė, ypač Europoje, kad nemažai valstybių vienaip ar kitaip ėmėsi spręsti ir dabar tebesprendžia, kaip augančias išlaidas suvaldyti. 2012 metais Vokietijos kanclerė Angela Merkel daug ką nustebino savo tiesmuku pareiškimu, kad „jei Europoje gyvena apie 7 proc. pasaulio žmonių, ji sukuria apie 25 proc. pasaulio BVP, tačiau turi finansuoti apie 50 proc. viso pasaulio socialinių išlaidų, tai akivaizdu, kad reikės labai daug dirbti norint išlaikyti tokią gerovę ir gyvenimo būdą.”

Tokia pensijų sistema labai priklausoma nuo pensininkų ir dirbančiųjų skaičiaus santykio. Kuo dirbančiųjų daugiau, o pensijų gavėjų mažiau, tuo mažesnes įmokas reikia mokėti dirbantiesiems. Tačiau jei ilgėja vidutinė gyvenimo trukmė, mažėja gimstamumas ir santykis keičiasi į kitą pusę, einamaisiais mokėjimais grįstos sistemos kaina vis auga. Tai neišvengiamai kelia naujus iššūkius darbo rinkai. Bet tai nėra vien pastarųjų metų iššūkiai, sprendžiant einamųjų mokėjimų keliamas problemas dar XX a. pradžioje pradėjo vystytis kaupiamosios pensijos.

Kadangi individualus kaupimas senatvei nepriklauso nuo dirbančiųjų ir pensininkų santykio, be to, taupyti pinigus yra realiau, nei už pensijų įmokas gauti ateities pažadą apie būsimą  pensiją, kaupimas ėmė vis populiarėti. Taupymas senatvei taip pat pasižymi dalies vartojimo atsisakymu dabar ir jo perkėlimu į senatvės laikotarpį, kaip ir einamaisiais mokėjimais grįstoje sistemoje. Tik pinigai juda ne iš dabartinių dirbančiųjų dabartiniams pensininkams, bet sukaupiami dirbant ir išleidžiami senatvėje. Dėl to daugelis valstybių ėmė taupymo neapmokestinti ir kitaip skatinti.

Kaupimo trūkumas, kad bėgant laikui pinigai nuvertėja. Jei prieš keletą metų atsidėjote 100 eurų „į kojinę“, tie 100 eurų nebebus verti tiek, kiek yra verti šiandien – labai tikėtina, kad dėl infliacijos už tą pačią sumą pinigų bus galima įsigyti gerokai mažiau prekių ar paslaugų. Dėl to taupymas senatvei ilgainiui tapo susietas ir su investavimu, tai yra sutaupomų pinigų „įdarbinimu“ finansų rinkose perkant ir parduodant akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ir t.t.

Kokia yra pensijų sistema konkrečioje valstybėje priklauso nuo daugelio priežasčių, tačiau jau dabar ryškėja, kad sveikatos technologijų laimėjimai ir didėjanti darbo formų įvairovė neišvengiamai vers pensijų sistemą dar kartą keistis. Galbūt net dar labiau, nei aprašytas XIX a. pabaigos pokytis Vokietijoje.  

Kviečiame pasitreniruoti Nacionaliniam ekonomikos egzaminui ir atsakyti į porą klausimų:

1 Ką reiškia „einamųjų mokėjimų principas“ pensijų sistemoje?

a.Kai dirbantieji moka socialinio draudimo įmokas tam, kad išlaikytų dabartinius pensininkus

b.  Kai dirbantieji moka sociallinio draudimo įmokas tam, kad sutaupytų pinigų savo senatvei

c.  Kai yra savanoriškai taupoma senatvei

2. Jei pensijų sistema valstybėje yra grįsta vien einamaisiais mokėjimais, kuris iš veiksnių galėtų lemti pensijų mažėjimą?

a.  Dirbančiųjų darbo našumo augimas

b.  Amžiaus, nuo kada galima išeiti į pensiją, pavėlinimas

c.  Gimstamumo mažėjimas valstybėje

Lietuvos laisvosios rinkos institutas kartu su LRT Nacionalinį ekonomikos egzaminą kviečia laikyti jau kovo 27 d., bet kuriuo metu nuo 10 val. iki 19 val. Jį laikyti galima internete, svetainėje www.ekonomikosegzaminas.lt. Geriausieji bus apdovanoti piniginiais ir kitais prizais.

LRT.lt atsiųsto komentaro autorius – Vytautas Mitalas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.

Teisingi atsakymai: 1.a 2. c