Turgavietės Lietuvoje, anksčiau besirūpinusios, kaip pritraukti pirkėjų, dabar jau suka galvą, ir iš kur gauti pardavėjų. Prekiautojų mažėja, nes toks verslas, prekyviečių atstovo teigimu, – nei labai lengvas, nei labai pelningas. Smulkieji verslininkai dar baiminasi ir naujų reikalavimų, apie kuriuos jau užsiminė pavieniai valdantieji.
Kalvarijų turguje, Vilniuje, gausu visko – prekių, kvapų, skonių. Per pietus pilna ir žmonių. Prekiautojai sako, kad šalia ilgamečių pirkėjų ateina naujų.
„Dabar šiek tiek jaunuoliai pradėjo vaikščioti. Buvo tokie pensininkai, o dabar jau supranta, kad turguj yra geriausia produkcija. Tikrai, nuo parduotuvės yra skirtumas – ir agurkas šviežias, iškart veža“, – tikina pardavėja.
Kalvarijų turguje ji – jau 30 metų. Darbas tapo gyvenimo būdu.
„Reikia iki pensijos dirbti. Dirbam ir viskas“, – sako moteris.
Bet jaunimas taip dirbti nenori – sunku, anksti keltis, negarantuotas uždarbis.
O turgaus senbuviai išeina į pensiją. Dalis prekiautojų pasitraukė, nes esą neišgalėjo nusipirkti privalomo naujoviško kasos aparato.
O likusius, asociacijos „Lietuvos prekyvietės ir turgavietės“ vadovas sako, išgąsdino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovo pareiškimai, kad būtina kasos aparatus įvesti ir dirbantiems su verslo liudijimais bei turintiems individualią veiklą.
„Reikia kalbėt apie Lietuvos turgų išsaugojimą. Mes matom, kad Kalvarijų turgus yra gyvas. Bet, jeigu pažvelgtume į regionus, pamatytume visiškai priešingą situaciją“, – pažymi asociacijos prezidentas Vytenis Butkevičius.
Turgus Šalčininkuose per pietus – apytuštis.
„Dabar jau ne kasdien prekiauju, sergu. Tik tada, kai kas nors atveža. Tada pasėdžiu, kad išparduočiau savo kojines“, – pasakoja prekeivė.
Šiame turguje daugiausia parduoda ne maistą, o drabužius ir avalynę.
Šalčininkiečiai sako, kad apsilankyti, apsižiūrėti kas kaip – kasdienis ritualas.
„Čia juk galima pasiderėti“, – nusijuokia pirkėja.
„Manau, kad čia orientuojama daugiau į mūsų tą vietinę rinką, ko mums reikia“, – nurodo kita pirkėja.
„Produktų, dažniausiai drabužių, vaikam. Normalios kainos, nepasakyčiau, kad aukštos“, – vertina moteris.
„Didžiausia problema yra konkurencija su didžiaisiais prekybos tinklais, didžiaisiais gamintojais, didžiaisiais perdirbėjais. Savaime suprantama, jie turi galimybes užpirkti produkciją žemesne kaina ir joks smulkus prekybininkas nėra pajėgus su jais konkuruoti“, – sako asociacijos „Lietuvos prekyvietės ir turgavietės“ prezidentas.
Informaciją apie kainas turguose renka Žemės ūkio duomenų centras. Lygina dažniausia perkamų prekių ir sako, kad turguje – ne viskas ir ne visada pigiau nei parduotuvėse.
„Yra sritys, kur nėra tos turgavietės labai konkurencingos. Paukštiena, kiauliena, kiaulienos kumpis, kiaulienos sprandinė. Bet yra sritys, kur iš tikrųjų prekės galima rasti šiek tiek pigiau. Ypatingai pienas, varškė, kai kurios daržovės“, – vardija KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas Evaldas Stankevičius.
Bet, ekonomisto teigimu, žmonių pajamos regionuose skirtingos, todėl lyginti kainas – sunku, o ne visada ir reikėtų.
„Turgavietėse perki tam tikrą patirtį. Gali pasiderėt, gali paragaut, gali paskanauti, gali pabūti pabendrauti. Ypatingai tų mažesnių miestelių turgavietės tikrai turi savo vietą tam ekonominiam gyvenime“, – tvirtina jis.
„Kiekvienas turgus yra atskira respublika“, – nurodo V. Butkevičius.
Kiek Lietuvoje tokių vietų, asociacija tikslių duomenų neturi. Maisto ir veterinarijos tarnyba registruoja tik tas turgavietes ir laikinas prekyvietes, kuriose prekiaujama maistu ir gėrimais. Tokių – beveik 180. Dar atskirai užsiregistravusios mobilios prekyvietės. Jų – arti 150.
