Antrajai pakopai – ketvirtis amžiaus. Nedaug kas gal žino, bet jaunimui galėjo būti įvesta prievolė kaupti privalomai. Kad tai neįvyko, privačių pensijų fondų idėjos architektė iki šiol vadina klaida. Pačios privataus kaupimo galimybės pirmieji ėmėsi konservatoriai, nors galutinai įtvirtino socialdemokratai. Antroji pakopa – dešimtis kartų koreguota, triskart reformuota. Bet tuo jos istorija turbūt nesibaigs. Ekonomistai sako: pokyčiai neišvengiami ir toliau.
LRT pradeda reportažų ciklą apie antrąją pensijų pakopą. Kas jos idėją atnešė į Lietuvą ir kodėl kaupimas privačiuose fonduose tapo toks, koks yra. Dalis žmonių šiuo metu iš jo kaip tik traukiasi ir atsiima pinigus.
1994 metais Lietuva debiutavo „Eurovizijoje“, vyriausia Lietuvos gyventoja šventė 112-ąjį gimtadienį, o šalis reformavo „Sodros“ mokamų pensijų sistemą.
Kaip tik tais metais Pasaulio bankas išleido knygą, kurios pavadinimas lietuviškai būtų „Senatvės krizės išvengiant“. Knyga – apie tai, kad Europoje, kartu ir Lietuvoje, dirbančiųjų mažės, pensininkų daugės, taps sunku mokėti pensijas.
Lietuvoje – pirmieji pasvarstymai, kad šalia „Sodros“ turi atsirasti kažkas privataus.
„Noras buvo labai didelis, kad ir mes eitume tuo vakarietišku keliu. Kad būtų vadinamoji diversifikacija, kad žmonės gautų pajamas senatvėje ne iš vieno šaltinio“, – pasakojo ekonomistė Audronė Morkūnienė.
Ji buvo tuometė Laisvosios rinkos instituto analitikė, vėliau ji dirbo su ministre Vilija Blinkevičiūte. Tąkart privačių pensijų idėją ji nuneša premjerui Andriui Kubiliui. Daugumą valdžioje turintiems konservatoriams idėja patinka.
1999-aisiais Seimas priėmė Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą. Netrukus atsirado ir Pensijų sistemos reformos koncepcija.
Po to keitėsi valdžia, 2001-aisiais daugumą užsitikrino socialdemokratai. Privačių pensijų idėja patiko ir jiems.
„Ideologiškai taip, visos partijos laikėsi, kad privačios pensijų sistemos yra reikalingos, tai yra gėris“, – prisiminė socialinės politikos profesorius Romas Lazutka.
„Viešojoje erdvėje kalbama: „Kodėl nedarote, kodėl nėra, kada bus? Visi turi, tik mes neturime.“ Visiškai priešingai tam, kas čia buvo kalbama visai neseniai“, – pasakojo Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius Teodoras Medaiskis.
Pagrindas fondams
2002-aisiais Seimas priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymą. 2003-aisiais – Pensijų kaupimo įstatymą, šis galioja iki šiol.
Būtent tai ir duoda realų pagrindą nuo 2004-ųjų atsirasti antrosios pakopos pensijų fondams.
„Iš tikrųjų tai buvo reforma. Pensijų sistema keisis, žmonės turės asmenines sąskaitas, jie kas metus gaus sąskaitų išrašus, kiek yra įmokėta, kiek susikaupė ir netgi kokia tikėtina pensija“, – dėstė A. Morkūnienė.
„Pensijos turėtų būti tik didesnės dėl tokios reformos“, – pasakojo T. Medaiskis.
„Reikia mokytis reformą daryti ne iš Rytų Europos, ne iš Lotynų Amerikos, o iš Vakarų Europos, iš Europos Sąjungos“, – aiškino R. Lazutka.
Ekspertai tikino, kad pensijų fonduose, nors jie bus ir privatūs, pensininkų pinigai bus saugūs. Sumanymas buvo toks: žmonės kaupimo nejaus, nes patys nė kiek neprisidės. Į privačią draudimo ar pensijų bendrovę keliaus dalis „Sodrai“ mokamos įmokos.
Tačiau tai reiškė, kad ta dalimi mažės senatvės pensija. A. Morkūnienė sakė, kad taip saugota „Sodra“, kad neliktų visai tuščia.
„Buvo savanoriškas dalyvavimas, galima nukreipti dalį įmokų į savo būsimą pensiją ir, jeigu nebūtų visiškai jokių pasekmių, tai visi nukreiptume turbūt, ar ne?“ – svarstė ji.
„Blogiau visiems, kurie dalyvavo. Todėl, kad tie žmonės „Sodros“ pensiją gaus sumažintą labiau, negu kad dauguma iš jų susikaupė privačios pensijos“, – sakė R. Lazutka.
„Buvo stengiamasi šitą problemą išspręsti, bet gali būti, kad iš tikrųjų pavieniai atvejai, kai taip atsitiko“, – pridūrė T. Medaiskis.
Pasaulio bankas nuo pat pradžių siūlė, kad jaunimui privatus kaupimas būtų privalomas. Bet politikai neišdrįso nukreipti žmonių į sistemą, kuri – nauja ir neišbandyta.
„Dėl visuotinio dalyvavimo, tai, kad nebuvo įtrauktas jaunimas, buvo Lietuvos ypatybė, skirtingai nuo daugumos, gal net visų Rytų Europos šalių“, – pastebėjo R. Lazutka.
„Nemanau, kad privalomumas gal būtų buvęs gerai“, – nurodė T. Medaiskis.
„Man šito sprendimo labiausiai ir gaila, žinokite. Nuo pat pradžių. Nes iš tikrųjų reikėjo taip ir daryti – iki 30 metų privalomai, o per 50 – apskritai neleisti dalyvauti. Būtų mažiau nusivylimo, nes nedaug dalyvauta, nedaug sukaupta“, – teigė A. Morkūnienė.
2004 metais kaupiančiųjų skaičius siekė 400 tūkst. Po metų – jau daugiau nei pusė milijono. Po penkerių – daugiau nei milijonas. Ir daugėja toliau.
Ekonomistai R. Lazutka ir T. Medaiskis sakė, kad žmonės iš pradžių nesuprato, kas ta antroji pakopa. O manipuliacijų buvo daug.
„Nebereikia tos „Sodros“, čia viską padarys privati sistema. „Sodra“ esanti socialistinė, komunistinė“, – manipuliacijos pavyzdį pateikė T. Medaiskis.
„Pakako pasakyti: „Štai, žiūrėkite, „Sodra“ žlunga ir, jeigu jūs nepasirūpinsite privačiu kaupimu, tai jūs išvis liksite be pensijų“, – kitą pavyzdį minėjo R. Lazutka.
Nustatytos įmokos į pensijų fondus kasmet buvo procentu didesnės (nuo 2,5 iki 5,5 proc.). Tai tęsėsi iki pat finansų krizės 2008-aisiais. Bet jau 2009-aisiais įmokos laikinai sumažintos, o 5,5 proc. niekada taip ir nebus atkurtos.
Pirma reforma
2013 metais įvyko pirma privataus kaupimo reforma, kuri įsigaliojo 2014-aisiais. Tuomet daugumą Seime turėjo socialdemokratai.
Tai buvo pirmas pasitraukimo langas, kai išeinančių sukaupti pinigai grįžo į „Sodrą“. Tuo metu liekantiems kaupti atsirado paties įmoka nuo algos, taip pat paskata iš biudžeto.
„Pereita prie, sakyčiau, racionalesnės sistemos, kuri vadinosi 2+2+2. 2 sumoki pats, 2 gali iš „Sodros“ atsiimti ir 2 proc. primoka valstybė“, – paaiškino T. Medaiskis.
Praėjus beveik 10 metų, pirmieji nusivylusieji kaupimu.
„Žmonės, kurie pradėjo dalyvauti būdami 50 ir dar vyresnio amžiaus, jau sulaukė pensinio amžiaus, ir pasirodė, kad jie gauna labai menkutes lėšas, sukaupta yra labai nedaug“, – sakė R. Lazutka.
Antra ir trečia reformos
2019 metais daugumą Seime turi valstiečiai žalieji. Tuomet prasidėjo antra reforma, antras pasitraukimo langas. Pinigai arba grįžo į „Sodrą“, arba liko fonde ir investuoti toliau.
„Sodros“ įmokos nustojo keliauti į privačius pensijų fondus. Žmogus nuo šiol kaupia pats nuo algos.
Įmokos dydis – vėl keitėsi: nuo mažiau nei 1,8 proc. iki 3 proc. 2023-aisiais. Lieka biudžeto paskata ir atsiranda naujovė – gyvenimo ciklo fondai.
Tai reiškia, kad jau ne pats žmogus pasirinks investavimo riziką, o ji bus parenkama jam pagal amžių. Taip pat atsirado automatinis įtraukimas.
Nuo šių metų langas vėl atidaromas. Jau trečias. Pensijų reformą pernai priėmė daugumą Seime turintys socialdemokratai. Galima pasitraukti iš kaupimo ir atsiimti pinigus.
Antrosios pakopos pensijų sistemos architektai, kurie per visus šiuos metus ir sutarė, ir ginčijosi, dabar sako, kad pasitraukimo langai – neišvengiami.
Kai žmogus pradeda kaupti vienomis sąlygomis, o jos ar dėl ekonominio, ar dėl politinio ciklo staiga pasikeičia, valdžia turi leisti žmogui iš naujo apsispręsti, ar jis nori pasitraukti iš privačių pensijų fondų, ar juose likti.
Antroji pensijų pakopa, nors vis tobulinama, valstybės atsakomybės nesumažino. Kai vieni žmonės kaupia privačiai, kiti – ne, tai reiškia, kad senatvės pensijos negali būti nedidinamos. Būtent jos kai kam bus pragyvenimo šaltinis.
Privatūs pensijų fondai kritikuojami, kad „Sodros“ pensijos didėja sparčiau nei jų uždirbama grąža.
Bet tiesa ir ta, kad paspirtis iš šių fondų gali būti visai solidi. Didžiausia anuiteto suma, kurią kas mėnesį jau gauna privačiai kaupęs pensininkas, – 350 eurų, vidutinė suma – 65 eurai.
